Lietuva vienintelė Europos šalis, kuri pasidavė Briuselio spaudimui ir, nepaisant tautos balsavimo referendume, visiškai uždarė savo atominę elektrinę. Kitos „Naujosios Europos“ šalys, kurias Europos Sąjunga taip pat spaudė, kaip ir atveju su Ignalinos AE, sugebėjo išsaugoti savo atominę energetiką. Pavyzdžiui, Čekija, kurią Briuselyje spaudė tuo suinteresuoti prancūzai ir kaimyninė Austrija, apgynė savo Temelino AE ir liko elektros energijos tiekėja, o ne pirkėja. Kaip čekai padarė tai, ko nesugebėjo padaryti Lietuva, analitiniui portalui RuBaltic.Ru papasakojo Centrinės Europos istorijos ir dabartinės politikos specialistas, Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto Tarptautinių santykių ir užsienio regioninio valdymo fakulteto vyresnysis specialistas politologas Vadimas Truchačiovas.
— Pone Truchačiovai, Europos Sąjunga veda pastovią kovą su naujų ES narių šalių atomine energetika, ypač Centrinėje ir Rytų Europoje. Kame, Jūsų nuomone, slypi tikros šios kovos priežastys?
— Čia matome keletą sudėtinių dalių. Pragmatiška tai, jos Europos Sąjunga gina interesus savo atominės šakos, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka Prancūzijai. O dauguma atominių elektrinių buvusiose socialistinėse šalyse (ir Suomijoje) pastatytos pagal tarybinius projektus. Ir todėl šioms valstybėms tiesiog lemta bendradarbiauti su Rusija, su „Rosatomu“. O prancūzams, neabejotinai, norėtųsi užimti svaresnę vietą ES rinkoje, kurią jie (tam yra rimtas pagrindas) laiko sava.
Tačiau ne viskas yra pragmatiška. Europiečiai žino, jog buvusių socialistinių šalių atominės elektrinės pastatytos pagal tokius pat projektus kaip ir liūdnai išgarsėjusi Černobylio AE. Egzistuoja dar vienas stereotipas: jeigu elektrinė „rusiška“, vadinasi, ji bloga, nepatikima ir bet kuriuo momentu gali išlėkti į orą. O jau po japonų Fukusimos AE avarijos, kuri įvyko prieš šešetą metų, „taikaus atomo“ baimė išvis paralyžavo daugelio europiečių mąstymą.
Tarp pagrindinių kovotojų su atominėmis elektrinėmis verta paminėti Europos „žaliųjų“ partiją, kuri kaunasi su jomis visur, kur tik jos yra. Jei kalbėti apie atskiras valstybes, tai labiausiai kaip „kovotoja su taikiu atomu“ pasireiškia Austrija, po 1978 metų referendumo atsisakiusi atominės energetikos. Joje apie būtinybę siekti, kad visa Europa taptų „nebranduoline“, vienaip ar kitaip kalba visų vedančiųjų politinių jėgų atstovai.
— Kuriose Europos šalyse nepavyko išsaugoti atominių elektrinių ir kurios šalys sugebėjo apginti savo atominę energetiką?
— Visiško atominių elektrinių uždarymo pavyzdys vienas — Lietuva.
Lenkijoje AE statyba kolkas sustabdyta, tačiau elektrinė ten niekada ir neveikė. Daugelį savo blokų iš rikiuotės išvedė Bulgarija, energetinius blokus stabdė Slovakija. Vokietijoje veikia AE uždarymo programa, kuri buvo priimta po avarijos Japonijoje. Tačiau ar ji tikrai bus įgyvendinta iki 2022 metų, kaip buvo sumanyta, — klausimas. Esmė tame, kad Vokietijai jau trūksta elektros energijos, o tokios stabilios, kaip E.ON, kompanijos reikalauja padengti joms nuostolius, patirtus dėl atominių elektrinių uždarymo.
Apie ketinimą uždaryti AE ėjo kalba Šveicarijoje, tačiau ten tauta referendumo metu pasisakė prieš tikslius jų uždarymo terminus — kolkas nutarė nestatyti naujų. Planingai pasenusias atomines elektrines arba atskirus energoblokus išvedė iš rikiuotės Prancūzija. Austrija reikalavo, kad eksploatuoti AE baigtų (arba smarkiai sumažintų jų skaičių) Vengrija, Slovakija, Slovėnija, Čekija, Rumunija.
Tačiau atominės elektrinės šiose šalyse veikia. Dirba jos ir Belgijoje, nors daugelis Vokietijos ir Olandijos politikų bandė siekti belgų atominių elektrinių uždarymo. Dirba jos ir Suomijoje, nepaisant vietinių „žaliųjų“ reikalavimo jas uždaryti. AE dirba Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Ispanijoje, Italijoje, Švedijoje. Ir kolkas nesijaučia, kad artimiausiais metais jos staiga būtų uždarytos, nes tokiu atveju visa europietiška ekonomika patirtų labai skaudų smūgį.
— Papasakokite apie tą kampaniją, kuri reikalauja Čekijos Temelino AE uždarymo. Kokias pretenzijas pateikė Briuselis ir kitos AE šalys Prahai, siekdamos čekų elektrinės uždarymo?
— Pretenzijų Europos Sąjunga nepateikė — iš čekų reikalavo pateikti saugumo garantijas. Bet štai Austrija – kita kalba. Nuo Temelino iki Austrijos sienos mažiau 50 kilometrų, ir austrų valdžia bei visuomenė dar nuo 1980 metų reikalavo užkonservuoti statybas, o po 2003 metų (kai stotis veikė) — sustabdyti AE. Austrų valdžia net grąsino dėl Temelino AE užblokuoti Čekijos įstojimą į Europos Sąjungą, tačiau, spaudžiant ES ir Vokietijai, 2001 metais persigalvojo tai daryti.
Pagrindinė austrų pretenzija tame, jog Temelinas — elektrinė Černobylio tipo, ir ji bet kuriuo momentu gali išlėkti į orą.
Reikia pripažinti, jog tokio pavojaus priežastys egzistuoja. 2006 metais šioje elektrinėje įvyko nedidelė avarija. O tai atsitiko todėl, jog pagal rusišką projektą pastatytoje elektrinėje buvo bandyta įmontuoti amerikietiškus strypus. Čekai padarė išvadas, sugrįžo prie rusiško kuro, ir tokių rimtų incidentų daugiau nepasitaikė.
— Kokių veiksmų ėmėsi oficiali Praha, siekdama išsaugoti Temelino AE?
— Čekija pateikė Europos Sąjungai apskaičiavimus, jog be AE nesugebės palaikyti savo energetinio balanso. Beje, čekų pragmatiškumo šiuo klausimu pavyzdys — Austrija, kuri priversta pirkti užsienyje daug elektros energijos (likimo ironija: ją perka iš to paties Temelino). Be to, Čekijoje veikia dar viena tarybinio projekto atominė elektrinė — Dukovanai. Austrija pastaruoju metu reiškia nepasitenkinimą jos darbu, tačiau uždaryti jos niekas neketina.
Žinoma, būtina pasakyti, kad Čekija vis dėlto sulaukė apribojimų. ES spaudžiant, šalis įsipareigojo pastoviai teikti Austrijai ir Briuseliui informaciją apie jos AE stovį. O po to, kai Temeline pradėjo veikti dar du blokai, čekai kolkas atsisakė plėsti elektrinę. Galimai čia jaučiasi kai kurių šalies politinių jėgų nenoras plėsti bendradarbiavimą su „Rosatomu“. Tačiau visiškai jis nenutrauktas.
— Kuo Čekijos veiksmai skyrėsi nuo veiksmų Lietuvos, kuri taip pat kovojo, norėdama išsaugoti savo atominę elektrinę? Kodėl Čekija galų gale sugebėjo apginti Temelino AE, o Lietuva buvo priversta uždaryti Ignalinos AE?
— Kovoje dėl AE išsaugojimo Čekijoje susitelkė beveik visos vedančiosios politinės jėgos — ir kairiosios, ir dešiniosios. Buvęs ir dabartinis prezidentai Vaclav Klaus ir Miloš Zeman nuo pat pradžių sakė, kad energijos šaltinių pasirinkimas — suvereni Čekijos, kaip nepriklausomos valstybės, teisė, ir visiška dauguma ir politikų, ir gyventojų jiems pritarė.
Ignalinos AE
O ta aplinkybė, kad AE uždarymo reikalavo ta šalis, su kuria Čekijai istoriškai susiklostė gana sudėtingi santykiai, tik pavertė Temelino AE čekų patriotiškumo simboliu.
Čekijoje atsirado nacionalinė idėja — apginti Temeliną išorės spaudimo sąlygomis.
Ši istorija vystėsi lygiagrečiai su derybomis dėl JAV PRG sistemos radaro montavimo šalyje. Tačiau tauta ir šiuo atveju tarė savo „ne“.
Išdidiems čekams svarbu, kad pagrindiniai jų šalies politiniai sprendimai būtų priimami Prahoje, o ne Vienoje, Briuselyje, Vašingtone ar dar kur.
Skirtingai nei čekai, Lietuvos politikai (deja, ir dauguma eilinių lietuvių) mato savo šalies sėkmę aklai vykdant JAV, ES ir NATO nurodymus ir atsisakant nuo visko tarybinio bei rusiško. Ir štai rezultatas: spaudžiant Austrijai, kurios svoris Briuselio kabinetuose nepalyginamai didesnis, nei Lietuvos, lietuviai pasidavė.
Ir dabar Lietuva jau ne parduoda elektrą, o ją perka.
O Čekija elektrą parduoda ir į svetimas nuostatas žvelgia ne besąlygiškai, kaip lietuviai, o pasirinktinai — atsižvelgiant į tikruosius nacionalinius interesus.
— Kodėl, Jūsų nuomone, Lietuva dabar taip aktyviai kaunasi su Baltarusijos AE statyba? Ar tai tąsa europietiškos nuorodos kovoti su Rytų Europos atomine energetika?
— Lietuvos politikai nori parodyti save didžiausiais kovotojais už „progresyvias europietiškas vertybes“. Be to, kova su AE Ostrovece — bandymas kaip nors išsaugoti savo įvaizdį po netoliaregiško Ignalinos AE uždarymo, pateisinti save.
Atviras Lietuvos vadovybės kvailumas čia atlieka ženkliai didesnį vaidmenį, nei Europos Sąjungoje egzistuojantis nusistatymas prieš tarybinių projektų atomines elektrines. Ir jei Lietuva ir toliau su dideliu ryžtu, kurį galėtų panaudoti blaiviai protaudama, kovos su Baltarusijos AE, ji rizikuoja tapti bendraeuropietišku pajuokos objektu.
Ir juoksis iš jos ne tik kur nors Olandijoje, bet ir toje pat Čekijoje arba Vengrijoje.