Ekonomika Ekonomika

Giliavandenio uosto projektas Klaipėdoje liks be pinigų

Vaizdo šaltinis: Db.lv
 

Lietuvoje įsiplieskė diskusija išorinio giliavandenio uosto Klaipėdoje statybos klausimu. Pagrindinė problema: tokiom statybom šalis neturi pinigų. Aktualia tema pasisakė net Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, skeptiškai pažvelgęs į idėją pasitelkti kinų investuotojus. Ne iki galo aišku, kodėl iškeliamas šis klausimas. Kinija netrokšta investuoti lėšų į Pabaltijo šalių infrastruktūrinius projektus, ir Lietuva tampa pajuokos objektu, pergyvendama dėl jai nesiūlomų investicijų.

Apie būtinybę sukurti Klaipėdai išorinį giliavandenį uostą Lietuvoje prabilta prieš dešimt metų. Vyrtiausybė nedvejodama įtraukė šią idėją į sąrašą dešimties svarbiausių projektų, kurių realizavimui būtina pritraukti privatų kapitalą. Atrodo, jau tada oficialusis Vilnius nelabai tikėjosi ką nors „išpešti“ iš eurofondų, o po aferos su SGD terminalu šis klausimas išvis nustojo egzistuoti dienotvarkėje.

Briuselis davė suprasti, jog SGD terminalą Independence ES biudžetas gali paremti tik tuo atveju, jei jis taps regioniniu. Tačiau kaimynai nepasinaudojo Lietuvos terminalo paslaugomis. „Ernergetinės nepriklausomybės“ našta buvo užkrauta ant Lietuvos mokesčių mokėtojų pečių.

Rasti valdiškų lėšų Klaipėdos uosto infrastruktūros plėtrai Lietuvos valdžios tuo labiau nesugebės.

Išlaidų šalyje ir be to pakanka — tai streikuojantys mokytojai reikalauja didinti atlyginimus, tai žvejams uždraudžiama gaudyti menkes Baltijos jūroje, tai suremontuoti keliai „staiga“ atsiduria nepatenkinamoje būklėje. Ir tokiame fone dar reikia karines išlaidas didinti!

O kalba eina apie rimtas sumas. Praėjusiais metais sąmata Klaipėdos giliavandenio uosto statybai buvo ne kartą skaičiuojama. Galutiniai skaičiai, ką bedarytum, pasakiški.

Pavyzdžiui, kompanija Smart Continent LT įvertino du projekto variantus: uostas Butingėje kainuotų 1,163 milijardo eurų, o Melnragėje — 619 milijonų.

Šiandien žiniasklaida kalba apie 800 milijonų. Šaliai, kurios BVP pagal praeitus metus sudarė vos daugiau 45 milijardų, suma labai rimta.

Viliamasi, jog situaciją išgelbės privatūs investoriai. Tokie, kurie pinigų neskaičiuoja (taupus kapitalistas į abejotinus lietuvių sumanymus neinvestuos).

Teoriškai juos galima rasti tik vienoje vietoje — Kinijoje.

Iš pirmo žvilgsnio, gal ir „nuskils“. Pekinas intensyviai investuoja į projektus, kurie siejami su „Naujo Šilko kelio“ iš Azijos į Europą statyba. Ypatingą dėmesį kinai skiria uostams. Klaipėda taip pat atkreipė jų dėmesį.

Pramoninė korporacija China Merchants (CMG) planavo čia įsteigti savo atstovybę, įsigyti nuosavą terminalą ir dalyvauti minėto uosto statyboje. Klaipėdos uostas su kinų investoriais pasirašė net keturis memorandumus, sukuriant transporto logistinį „Šilko kelio“ centrą, ir sutartį dėl strateginės partnerystės projekto rėmuose.

Beje, netrukus paaiškėjo, jog šiuose dokumentuose nėra jokių konkrečių įsipareigojimų. Kinų siekiai taip ir liko siekiais — žadėtų investicijų Klaipėda iki šiol laukia. O gal jau nelaukia?

Kuo mažiau Pekinas domisi bendradarbiavimu su Lietuva, tuo labiau joje girdisi balsai tų, kurie ragina priešintis „kinų grėsmei“.

Sprendžiant iš Valstybinio saugumo departamento (VSD) ir Lietuvos karinės žvalgybos vasario ataskaitos, „raudonasis drakonas“ jau kvėpuoja į nugarą „rusų lokiui“. Kinija esą meta į Pabaltijį vis daugiau savo agentų ir stengiasi pasiekti slaptą informaciją. Kur gi daugiau NATO ir ES gali laikyti savo svarbiausias paslaptis, jei ne Dievo užmirštoje Europos periferijos teritorijoje?

Net vienas iš pagrindinių kooperacijos su Kinija vystymosi iniciatorių — premjeras Saulius Skvernelis buvo priverstas atsikvošėti. „Kol kas nėra rimtų bandymų realiai (iš kinų pusės) investuoti. O jei jie bus, mes tikrai juos įvertinsim labai atsakingai, ir aš nemanau, jog mes galėtumėm pasielgti taip, kad į strateginius ir svarbius nacionaliniam saugumui šalies objektus ateitų investorius, dėl kurio patikimumo gali kilti abejonių“, — pareiškė vyriausybės vadovas.

Skandalo su Huawei metu Lietuva taip pat pasižymėjo. Konservatorių deputatų grupė išsakė Seime reikalavimą apsaugoti Lietuvą nuo kinų kompanijos produkcijos. O juk Kinijos atstovai buvo perspėję europiečius: nedrįskite spausti Huawei, nes sulauksite nemalonumų.

Dar prisiminkime Pabaltijo konfrontaciją su Rusija — pagrindine Kinijos partnere „Naujo Šilko kelio“ projekto rėmuose, o taip pat daugiametę Lietuvos valdančiųjų draugystę su Dalaj — lama.

Kažkada Dalia Grybauskaitė net neatsargiai ryžosi jį priimti prezidentūroje.

Tos šalys, kurios remia „Tibeto separatistus“, ypatingoje Pekino įskaitoje. Jos gali nesitikėti gausių investicijų.

Atrodytų, Lietuva padarė viską, kad „Naujas Šilko kelias“ praeitų pro ją. Tačiau respublikos valdžios tebesvarsto investijas, kurias joms niekas nesiūlo.

Pasak Gitano Nausėdos, išorės uostas Klaipėdoje neturi patikimų investorių, kurie atitiktų „visiems nacionalinio saugumo kriterijams“. „Jeigu tai kinų investicijos, jos siejasi su kitais klausimais, kurie šiandien labai svarbūs visai Europai, tai nacionalinio saugumo aspektas“, — tvirtina Lietuvos prezidentas.

Įdomu, apie kokias kinų investicijas eina kalba? O gal korporacija China Merchants Group savo Pabaltijo draugams pagaliau „atplukdė“ 800 milijonus eurų? O gal atsirado kitos kompanijos, įžvelgusios Klaipėdos uosto infrastruktūros plėtros perspektyvas? Vertėtų tai pagarsinti. Ir pradėti investoriaus patikimumo patikrinimo procedūrą, apie kurią kalbėjo Saulius Skvernelis.

Tačiau tame ir esmė, kad nieko naujo Nausėda negali pasakyti. Iš China Merchants Group Lietuvoje beliko vien tik beviltiški memorandumai. Kinai juos jau pamiršo, o Lietuvos valdžios vis dar mąsto, ar atverti neegzistuojantiems investoriams Klaipėdos uosto vartus?

O Nausėdos susirūpinimas „nacionaliniu saugumu“ sukelia graudulį.

Prezidentas valstybės, kuri faktiškai valdoma iš užjūrio, baiminasi užsienio įtakos didėjimo.

Lietuva mielu noru atsilygintų Pekinui lojalumu tarptautinėje arenoje. Nors jis to nereikalauja: labiausiai „prokiniška“ Rytų Europos šalis Vengrija nebuvo pastebėta ginant Kinijos interesus. Čia viskas paprasta: Vengrijoje Kinija turi ekonominių interesų, o Pabaltijyje — ne.

Susitaikyti su tuo nelengva. Ir todėl bandoma dalinti nenudėto drakono kailį.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis:
Aptarimas ()