Kultūra Kultūra

Pabaltijys netenka pagrindinio sąjungininko kovoje už tai, kad Rusija pripažintų „sovietų okupaciją“

 

Galimas bendrijos „Memorialas“ likvidavimas Rusijoje (Rusijoje pripažinta užsienio agentu - RuBaltic.Ru pastaba) Pabaltijo šalyse sukelia nuoširdų pasipiktinimą. „Memorialas“ užsiiminėjo tuo pačiu, kuo ir Pabaltijys po TSRS subyrėjimo: juodino sovietišką periodą. Stiprėjant šiai organizacijai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vylėsi, jog kada nors Rusija pripažins „sovietų okupaciją“ ir sutiks išmokėti pabaltijiečiams materialinę kompensaciją. Memorialo“ marginalizavimas ir, tuo labiau, jo panaikinimas nepalieka Pabaltijui jokių šansų, jog „puiki ateities Rusija“ užmokės ir atgailaus.

„Tai yra įspūdingą darbą Rusijos atminties politikoje, stalinizmo, apskritai, komunizmo nusikaltimų išaiškinime padariusi organizacija. Jos įdirbis yra milžiniškas. Archyvai, kurie yra patiems rusams labai svarbūs, yra didžiuliai“, – komentavo teismo procesą dėl „Memorialo“ likvidavimo Lietuvos gynybos ministras Arvydas Anušauskas.
Kad Rusijos auditorija išgirstų Lietuvos balsą, Anušauskas nepraleido progos „įkąsti“ Rusijai. „Tokios organizacijos naikinimas rodo, kad Rusija jau stovi tame kelyje, kuriame buvo Stalinas. Ir ne kitaip“, - sakė aukštas pareigas užimantis „landsbergistas“.

Arvydas Anušauskas – ne pirmas, ir, tikėtina, ne paskutinis žmogus Pabaltijyje, kuris palaiko „Memorialą“.

Ši, ne vyriausybinė organizacija, norėdama, ar to nenorėdama, prastumdama pabaltijietišką sovietų istorijos versiją ir perkeldama iš neįmanomumo srities į aptarimo sritį klausimą apie „sovietų okupacijos“ materialinę kompensaciją, atstovavo Baltijos interesus Rusijoje.

Tai ir yra Pabaltijo respublikų intereso, kuris nėra įdomus pačiai Rusija, paaiškinimas. Pabaltijui tapo norma atidžiai sekti Rusijos vidaus politiką ir įsikišti į Rusijos vidaus reikalus. Bet čia pats Lietuvos gynybos ministras komentuoja rusišką siužetą, kuriuo rusai beveik nesidomi.

Kodėl? Todėl, jog „Memorialas“ – tai normalus Baltijos šalių sąjungininkas Rusijoje. Organizacija buvo įsteigta lygiai taip pat, kaip ir Lietuvos „Sąjūdis“: „paremti persitvarkymą“, kovoti su konservatyviais jo priešininkais, ir ne be KGB dalyvavimo.

Šiuo atveju buvo numanoma kova istorinės politikos priemonėmis: sovietų represijų hiperbolizavimas ir TSRS istorijos juodinimas, visą tai turėjo įrodyti, jog persitvarkymas yra būtinas.

Maždaug tuo pačiu ir tuo pat metu užsiiminėjo „Tautos frontai“ Pabaltijyje.

Subyrėjus Sovietų Sąjungai tolimesnis istorijos falsifikavimas pavirto savitiksliu, pateisinančiu kaip „Memorialo“, taip ir postsovietinio Pabaltijo egzistavimą.

Deklaruojamas „Memorialo“ tikslas – pasakoti apie politinių represijų aukas, kad jos niekada nepasikartotu – suprantama, yra kilnus. Visai kitą – priemonės, kurios, esą, pateisina šį tikslą.

Niekas neneigia, jog 1937 metais TSRS buvo masinės represijos. Bet persitvarkymo metu prireikė išgalvoti skaičių – 15-20 milijonų sušaudytų bei siaubingu melu aptemdyti keleto šimtų tūkstančių nuo „didelio teroro“ realiai žuvusių atmintį. Kam to prireikė? Tam, jog skaičius 15-20 milijonų „skamba“, daro reikalingą psichologinį poveikį ir tarnauja ryškiu tvirtinimo, jog TSRS buvo „Blogio imperija“, įrodymu.

Tą patį principą „tiesa nieko nereiškia“ savo istorijos politikoje naudoja Pabaltijo šalys. Niekas neneigia 1940 metų stalininių deportacijų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Bet šios deportacijos Pabaltijyje skelbiamos sovietišku genocidu, „mūsų Holokaustu“. Priverstinis didelių gyventojų grupių perkėlimas į naują gyvenamąją vietą lyginamas su jų fiziniu išnaikinimu.

Kartu su tuo, informacija apie savo „didvyrių“ dalyvavimą realiame Holokauste yra neigiama ir visokeriopai slepiama.

Pabaltijo šalims „Memorialas“ artimas tuo, jog tai yra toks pats, perrašantis istoriją, Rytų Europos fabrikas, kaip ir jų pačių, kurie užsiima faktų iškraipymu, ir ant jų pamatų sukrauna gigantišką istorinio melo krūva.

Ne veltui už rusišką nevyriausybinę organizaciją užsistojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) – tokia pati siaubo apie sovietmetį išgalvojimo tarnyba, tik ne rusiška, o lietuviška, ir ne marginalinė, o maksimaliai artima valdžiai.

„Memorialo“ surinktas neįkainuojamas istorinis archyvas, jo parama sovietų periodo tyrimui buvo ir lieka labai svarbiu ne tik Lietuvai, bet ir daugumai, patyrusių sovietų okupaciją, valstybių, todėl „Memorialo“ veiklos nutraukimas, šios organizacijos sunaikinimas tapo ne tik Rusijos ir jos piliečių, bet ir visos tarptautinės bendrijos didele netektimi“,- sakoma LGGRTC direktoriaus kreipimesi.

Pasakyta gana atvirai.

„Memorialo“ likvidavimas Lietuvai bus didelė netektis, kadangi tai dar labiau sumažins jos bei kitų Pabaltijo šalių šansus kada nors gauti iš Rusijos materialines kompensacijas už „sovietų okupaciją“.

Ir ne todėl, kad „neįkainuojamame“ „Memorialo“ archyve yra istoriniai šaltiniai, įrodantys sovietų Pabaltijo okupaciją. Visų pirmą, „Memorialas“ – jis kaip Pabaltijo politikai: ne apie istorinius šaltinius, o apie publicistinę demagogiją. Antra, jei tokie šaltiniai ir būtų buvę, užsienio agentas ir jo rėmėjai jau ne kartą juos būtų iš tų archyvų paėmę ir perdavę Pabaltijui.

Reikalas tame, jog kaip Pabaltijo istorijos falsifikavimo fabrikų paskirtis ugdyti vietiniuose tituliniuose gyventojuose aukos kompleksą, taip ir „Memorialo“ paskirtis po 1991 metų Rusijos piliečiuose ugdyti kaltės kompleksą. Mūsų šalis – grynas blogis, mes – kolonizatoriai, mes – okupantai, mes turime kolektyviai atgailauti už mūsų aukas.

Taip kalbėdamas, Pabaltijys visiškai rimtai tikėjosi gyventi už Rusijos pinigus, gaudamas reparacijas iš Maskvos, kaip po Antrojo pasaulinio karo, jas iš Vokietijos gaudavo Izraelis.

Bet nesusiklostė. Ir nesusiklostys. Rusai atsisako mokėti ir atgailauti. Ir joks „Memorialas“, nesvarbu, ar jis veiks, ar neveiks, šios situacijos nepakeis.

 


Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: