Kultūra Kultūra

Grupės „Alfa“ vadas: prie Vilniaus televizijos bokšto išduoti buvome mes ir lietuviai

Vaizdo šaltinis: RuBaltic.Ru © AthmaPhotography
 

Analitinis portalas RuBaltic.Ru pravedė Kaliningrade kovo 18 dieną viešuosius svarstymus dėl Jurijaus Melio, kuriam kurpiamas nuosprendis “sausio 13-osios byloje”, likimo. Svarstymų metu pasisakė Vilniaus televizijos bokšto šturmo 1991 metų sausio 13 dieną dalyvis, grupės “Alfa” vadas, TSRS VSK dimisijos pulkininkas Michailas Golovatovas. Interviu RuBaltic.Ru Golovatovas papasakojo, kas Vilniuje vyko sausio 13-osios naktį, kas į ką šaudė ir kas ką išdavė.

— Pone Golovatovai, ar Jūs niekada naktimis nesapnuojate 1991 metų sausio 13-osios įvykių?

— Esmė tame, kad jeigu prisiminti visas operacijas, kuriose aš dalyvavau savo gyvenime, tai sapnuoti turėčiau viską, ką mačiau ir kur buvau. Bet jei kalbėti apie Lietuvą, tai ji įsiminė todėl, kad tiek išdavysčių aš daugiau niekur nemačiau.

Po dviejų kartų, kai aš koviausi Afganistane, o taip po dalyvavimo kitose specialiosiose operacijose vaduojant įkaitus, galiu pasakyti: su tokiu cinizmu, kaip Lietuvoje, daugiau niekur nesusidūriau.

Ypač prisimenant išdavikišką šalies vadovybės poziciją.

— Jūs turite omeny Michailą Gorbačiovą?

— Ne tik Gorbačiovą. Aš pamenu, kaip sužinojau, kad vykstu į Lietuvą. Tai buvo šeštadienį, 1991 metų sausio 6 dieną. Kitą dieną aš traukiniu išvykau į Vilnių kartu su dar dviem darbuotojais. Atvykęs ten ir išklausęs Valdybos viršininko Maskvai instruktažą, išvykau ruošti visas priemones, kad po kelių dienų (ne vėliau 3–4) galėtų atvykti pagrindinė grupė.

Mes turėjome išlaisvinti televizijos centrą ir bokštą ir pravesti visas priemones, kurios suteiktų Lietuvos TSR vadovybei galimybę įvesti prezidentinį valdymą. Apie tai man buvo ne kartą pasakyta Maskvoje ir atvykus į Lietuvą.

Tačiau kai kam (galiu pasakyti, kam) reikėjo tempti laiką. Ir 11, ir 12 sausio nieko nevyko. Naktį iš 12 į 13 mes apsiribojome televizijos centro ir bokšto išlaisvinimu, kad nebūtų laidų, diskredituojančių TSRS. Prezidentinio valdymo įvedimo užduotys tuo metu jau “susigėrė smėlyje”.

— Kalbėdamas apie išdavystę, Jūs turite omenyje tą vadovybę Maskvoje, kuri neprisipažino įsakiusi įvesti į Vilnių kariuomenę ir užimti strateginius objektus?

— Sakykime, man aukščiausias vadovas buvo VSK pirmininkas, 7 Valdybos viršininkas generolas leitenantas (Jevgenijus) Rasščepovas, kuriems aš atsiskaitydavau Maskvoje. Ir, savaime, tas štabas, kuris buvo sukurtas Vilniuje ir Šiaurės miestelyje. Iš ten gaudavome informaciją apie mūsų pajėgų panaudojimą.

Svarbiausia, aš supratau, kad štabo priimami nutarimai buvo perduodami Maskvai. Ir aš jau pradėjau suvokti: tai, ką mes perduodavom Maskvai, po valandos kitos buvo žinoma Lietuvos Aukščiausioje Taryboje.

Mūsų informacija iš Maskvos ėjo Landsbergiui, Butkevičiui ir patekdavo į priešingos pusės, kuri vadinosi Sąjūdžiu, rankas.

Ir niekas iki šiol nenori aiškintis, kad tada buvo paskelbta komendanto valanda. Kokiu būdu Lietuvos piliečiai, Vilniaus gyventojai galėjo atsidurti prie televizijos centro ir bokšto komendanto valandos, kuri galiojo nuo vidurnakčio iki 6 valandos ryto, metu?

Tą komendanto valandą paskelbė Vilniaus komendantas, Vilniaus divizijos vadas. Tačiau ten buvo organizuotas maisto produktų pristatymas, buvo atvežami žmonės, ir svarbiausia — jie jau buvo suskirstyti kovinėmis grupėmis su vadovais, jos sudarė televizijos bokšto skydą.

Jei prie televizijos bokšto buvo nuo 6 iki 8 tūkstančių žmonių, tai prie centro mažiau — nuo 3 iki 5 tūkstančių.Jie stovėjo glaustu žiedu, ir, norint įeiti, minią reikėjo perkirsti taip, kad nebūtų sukelta spūstis ir niekas netraumuotas.

Buvo triskart iššauta tuščiomis, tačiau į tuos, kurie stovėjo aplink televizijos bokštą, buvo kreiptasi per garsiakalbį: “Nebijokite! Nei kareiviai, nei tankai neturi kovinių ginklų”. Atitinkamai, jie kaip stovėjo, taip ir tebestovėjo.

Tankai pasitraukė, iš kiekvienos pusės privažiavo po dvi ŠPM (БМП) su ekipažais ir desantu. Desantas pabandė pramušti mums koridorių, tačiau to padaryti nepavyko. Tada mes apėjome bokštą ir patekome prie jo užnugario. Čia žmonių buvo mažiau, ir visas protestuojančiųjų dėmesys buvo nukreiptas į tą įėjimą, prie kurio dislokavosi ŠPM, o iki tol – tankai.

Tai suteikė mums galimybę, panaudojant šviesos garsines granatas, pramušti sau koridorių ir patekti į televizijos bokštą. Ten taip pat mums buvo pasipriešinta, panaudojant inertines, gaisrų gesinimui naudojamas dujas. Mes turėjome dujokaukes, jos mus išgelbėjo.

Mes turėjome išvesti iš rikiuotės retransliuotojus, kurie perdavinėjo laidas Pabaltijui. Jeigu juos sugadinti Vilniuje, laidų nebus nei Rygoje, nei Taline. Jų sutaisymui reikėtų iki trijų mėnesių.

Mes nuginklavome besipriešinusius grobikus, nes turėjome vedlius, kurie parodė, kur eiti ir kur yra skydinės (31 ir 32 aukštuose). Liftai neveikė. Buvo paskirti karininkai, kurie nedelsiant ten pateko ir neleido atjungti skydinių.

— Ar Jūs pats matėte tuos snaiperių šūvius nuo stogų, apie kuriuos kalba liudytojai?

— Aš ne tik juos mačiau. Tuo vadovaudamasis iškviečiau šarvuotą techniką, kad mes galėtume išeiti.

— Tai yra šaudoma buvo į jus, “Alfos” karius?

— Šaudoma buvo ir į aplink susibūrusią minią, ir į konvojaus kariuomenės karius, kurie taip pat stovėjo žiedu aplink televizijos bokštą, ir į desantininkus. Kariškiai slėpėsi už kovinės technikos. Tai yra buvo šaudoma ir į kovinę techniką. Atitinkamai, nuo šių šūvių pradėjo žūti žmonės. Savi šaudė į savus.

— Ir tai buvo dviguba išdavystė? Ta pusė taip pat išdavė tuos, kurie ją rėmė?

— Taip. Ir apie ketvirtą — pusę penkių ryto mes trimis ŠTR (БТР) išvykome į Šiaurės miestelį, palikę desantininkus ir konvojų saugoti televizijos bokštą ir centrą — du išlaisvintus objektus.

Aš turėjau apie 60 žmonių, juos teko suskirstyti į dvi grupes. Apie trečią valandą nakties gavome pranešimą: „vienas su minusu“. Taip buvo pranešta, kad žuvo Viktoras Šatskich.

Jis buvo sužeistas iš nugaros į krūtinę.

Ir mes 40 minučių nepajėgėme jo išvežti į medicinos įstaigą; per tą laiką susirietė plaučiai. Jis mirė nuo kraujo išsiliejimo į plautį.

— Aš įdėmiai skaitau Lietuvos spaudą, jie iki šiol tvirtina, kad Šatskich pašovė saviškiai. Tai buvo „draugiška ugnis“. Taip jie išsireiškia.

— Draugiška ugnis, taip? Jeigu Šatskich ėjo priešpaskutinis, tai mes negalime sakyti, kad į jį šovė saviškis. Aš žinau, kas ėjo paskui jį. Kai Šatskich pasiekė antrą aukštą, jis kreipėsi į šį kariškį: „Mane kažkaip degina“. Tvirtinti, kad šis kariškis turėjo kovinį šovinį? Nesąmonė.

Nebuvo įsakymo užtaisyti ginklus. Mes galėjome pasinaudoti tuščiais šoviniais, tačiau tada reikėjo atitinkamai užvynioti kompensatorių, kuris naudojamas šaudant tuščiais šoviniais.

Kai kompensatorius užvyniotas, šaudant koviniais šoviniais, jis plyštų.

— Ir tai dar vienas lietuviško melo pavyzdys, kurio įkaitu tapo Jurijus Melis.

— Jurijus Melis triskart iššovė, kai patrankos vamzdis buvo pakeltas nuo žemės 75 laipsnių kampu.

Suprantama, nuo tokių šūvių niekas negalėjo nukentėti.

Net tie decibelai, kuriuos sukėlė šaudymas tuščiomis, negalėjo pažeisti žmogaus klausos organų, nes viskas nuskriejo į viršų. Pastatuose, esančiuose arčiau 100 metrų, net stiklai neišlėkė.

— Visa tai piešia fantastiško melo vaizdą.

— Taip. Prisiminkime, kad net Landsbergis sakė, kad televizijos bokšto išlaisvinimo metu nei ant pastato sienų, nei jo viduje grupės kariškiai nepaliko jokių kulkų pėdsakų. Taip buvo konstatuota, kad šaudėme ne mes.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis:
Aptarimas ()