Kas toks misteris Putinas? Šis klausimas pirmą kartą buvo užduotas 2000 metų sausio mėnesį Davoso forume. Vadovaujamos Anatolijaus Čiubaiso Rusijos delegacijos nariai sutriko, salėje pasigirdo kikenimas. Niekas nežinojo, „who is mister Putin“? Atsakymo prisiėjo laukti ilgiau nei du dešimtmečius, Visą tą laiką Rusijos prezidentas stovėjo kryžkelėje, akivaizdžiai norėdamas žengti vienu keliu, o ji atkakliai stūmė į kitą kelią.
Rusijos karinės operacijos Ukrainoje pradžia iškelia aštrų, nemalonų, dalinai netgi baisų klausimą, kuri negalima neskaityti kardinaliu: nejaugi mes suklydome? „Mes“ reikia skaityti visu tuos, kurie paskutinius keletą metų iki valios prisijuokė iš Rusiškos invazijos grėsmės. Tuos, kurie neigė pačią RF ir Ukrainos karinių pajėgų konflikto tikimybę.
Ir ne tik neigė! Mes gi pateikėme begalę „gelžbetoninių“ argumentų, kad tokio scenarijaus galimybė lygi nuliui. Nejaugi teisūs tapome ne mes, o jie, kurie iki užkimimo šaukė apie imperines Putino ambicijas bei jo siekį išspręsti Ukrainos klausimą jėgos pagalba. Nejaugi Ukrainos karinės pajėgos panaudojo išgarsėjusius „Dževelinus“ ir „Stingerius“, kurie, mūsų požiūriu, turėjo dulkėti kažkur tai sandėliuose toli nuo Donbaso? Nejaugi britaniškas laikraštukas The Sun nemelavo savo skaitytojams, pasakodamas apie neišvengiamą invaziją? Apsiriko tik keliomis dienomis...
Aš bandau sąžiningai atsakyti į šiuos klausimus. Bet į galvą lenda maištinga mintis: mes gyvenome kitoje realybėje.
Mūsų realybė žūsta nuo rusiškų sparnuotų raketų smūgių, mūsų argumentus slopina šturmuojančios aviacijos ūžesys Kijevo padangėje. Pasimetę mes bandome „suvirškinti“ naujienas, kurios neatitinka mūsų pasaulio įvaizdžio.
Pageidaujamą mes skaitėme tikrove? Galų gale galiu pasakyti apie save: aš ieškojau galimus Ukrainos krizės sprendimo variantus išimtinai diplomatijos plotmėje. Kiti variantai atrodėsi nerealiais. O Putinas atrodė politiku, kuris iki savo valdymo pabaigos stengsis nedaryti per daug staigių judesių. Sukalbamas, nuolaidus Putinas – europietiško tipo prezidentas.
Bet situacijos paradokso esmė tame, kad tokį pasaulio vaizdą mes neišgalvojome.
Ne atsitiktinai, neseniai, savo kreipimesi į Rusijos gyventojus (kuris, žinoma, buvo adresuojamas kaimyninės šalies tautai) Putinas prisiminė savo 2000 metų pokalbį su Bilu Klintonu. Tada Rusijos įstojimo į NATO perspektyva rodėsi ne tokia jau fantastiška.
Savo pirmąją prezidento kadenciją Kremliaus šeimininkas pradėjo laikydamasis politiko, kuris yra nusiteikęs sąjunginiams santykiams su Vakarais, pozicijos. „Nulinių“ metų pradžios Putinas vienas iš pirmųjų sureagavo į rugsėjo 11 d. tragediją, pareikšdamas pasirengimą paremti JAV kovos su pasauliniu terorizmu pastangas. „Nulinių“ metų pavyzdžio Putinas buvo populiarus Vakaruose, palaikė gerus santykius su didžia Europos lyderių dalimi, ir nerodė „revanšistinių“ užmojų. Jis nulenkė galvą prieš Katynės tragedijos aukas, vienareikšmiai vertino Stalino epochos nusikaltimus.
Vakarų partnerių požiūriu jo problemos esmė buvo viename: jie nenorėjo būti nugalėtos šalies, su kuria galima elgtis gyvuliškai, lyderiu.
Tačiau bet kokios Rusijos pastangos išlaikyti savo įtaką postsovietinėje erdvėje, geriausiu atveju buvo sutinkamos karčia pašaipa. Blogiausiu atveju –Sovietų Sąjungos atgimimo siekimo kaltinimu.
Pašaipos baigėsi seniai. Bet kokiu atveju, 2014 metais, kai Kremliaus šeimininką paskelbė beveik priešu visam „civilizuotam“ pasauliui. Tame ir reikalas, kad „beveik“. Turėdamas visas galimybes nušalinti jam nepageidaujamą (kartu su tuo absoliučiai neteisėtą) Kijevo režimą, Putinas to nepadarė. Maskvai tarpininkaujant buvo sudaryti, pradžioje pirmieji, po to antrieji Minsko susitarimai, kurie leido Ukrainoje atstatyti politinių jėgų pusiausvyrą, suteikiant atskiriems Donecko ir Luhansko liaudies respublikų rajonams ypatingą statusą. Bendrai paėmus, buvo kalbama apie taikų šalies sugrįžimą į „iki maidaninį“ stovį.
Ilgus aštuonerius metus Vakarai nebuvo vieningi vertindami Rusijos prezidentą. Nebuvo jokio pagrindo prikabinti jam „naujojo Hitlerio“ etiketę. Koks čia Hitleris, kuris yra tolerantiškai nusiteikęs greta jo pašonėje esančios atvirai priešiškos valstybės atžvilgiu? Pas kokį Hitlerį netgi artimiausias sąjungininkas (šiuo atveju Baltarusija) laikosi daugiavektorinio kurso ir leidžia sau tai, ko niekada sau neleis amerikiečių pakalikai Rytų Europoje? Kur jūs matėte Hitlerį, kuris nuolankiai vykdo Stokholmo arbitražo sprendimus ir niekada nepažeidžia savo dujų tiekimo Europai įsipareigojimų? Kodėl per visą laiką „rusiškų žemių vienytojas“ prie Rusijos prijungė tik mažytį pusiasalį?
Who is mister Putin? Ilgus metus Vakarai negalėjo vienareikšmiai atsakyti į šį klausimą.
Kažkas tai trukdė prikabinti gėdingą etiketę Kremliaus šeimininkui. Bet Vakarai planingai siekė savo, įvarydami Rusiją į „imperijos“ stovį. Šiame reikale Ukrainai buvo skirtas ypatingas vaidmuo.
Dabar galima ir atsikvėpti. Buvusio Putino, nesuprantamo ir nevienareikšmio, daugiau neegzistuoją. Į pasaulį atėjo Rusijos prezidentas, kurio taip ilgai laukė JAV ir Europa.
„Putinas bus pasmerktas pasaulio ir istorijos akyse. Jis niekada negalės nuplauti nuo savo rankų Ukrainos kraują, ir nors Didžioji Britanija ir mūsų sąjungininkai iki pat galo taikė visas diplomatijos galimybes, aš darau išvada, kad Putinas visada buvo pasiryžęs užpulti savo kaimynę, nepriklausomai nuo to, ką mes darėme. Dabar mes jį matome tokį, koks jis yra – krauju susitepusį agresorių, tikinčiu imperiškais užkariavimais“, - džiūgauja Didžiosios Britanijos premjeras Boris Džonsonas.
Neturiu jokio noro prieštarauti ir kometuoti šį pasisakymą.
Ponui Džonsonui galiu pasakyti tik vieną: jūs padarėte išvadą, kurią padaryti jūs ruošėtės labai daug metų.
Iš dviejų Putinų jūs sąmoningai išsirinkote tą, kurio norėjote. Jūsų reikalas....