Naujiena, kad RF prezidentas Vladimiras Putinas pripažino Donecko ir Luhansko liaudies respublikų nepriklausomybę, Pabaltijyje sukėlė sąmyšį.
Lietuvos Latvijos ir Estijos atstovai reikalauja Europos sąjungos įvesti pačias griežčiausias sankcijas Rusijai ir net gi grasina jai karu. Toliau visų, veikiausiai, nužengė Lietuvos Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas: jis gailisi, kad ES it NATO per praėjusius aštuonerius metus nepavertė Ukrainos antruoju Afganistanu.
„Rusijos Federacijos prezidento sprendimas pripažinti Ukrainos nekontroliuojamas Luhansko ir Donecko teritorijas tęsia, dar 2014 metais prasidėjusią, Ukrainos suvereniteto ir teritorijos vientisumo ataką, numatant neteisėtą sienų perbraižymą Europoje. Šiurkščiai pažeisdama tarptautinę teisę, prisidengdama sufabrikuota priežastimi ir platindama melagingą informaciją, Rusija siekia išprovokuoti Ukrainos politinės vadovybės ir užsienio politikos kurso pakeitimą per prievartą“. – sakoma pareiškime, kurį pasirašė Latvijos prezidentas Egils Levits, Seimo pirmininkė Inara Murniecė, premjeras Krišjans Karinš ir užsienio reikalų ministras Edgar Rinkėvič.
Protesto notą jie paruošė iš anksto (tikriausiai, dar kai posėdžiavo RF Saugumo komitetas, kai paaiškėjo, kad Putinas yra nusiteikęs pripažinti DLR ir LLR).
Rygos reakcija pasirodė nuspėjama: tvirta parama Ukrainai, kategoriškas Rusijos pasmerkimas ir raginimas įvesti griežtas ekonomines sankcijas pastarosios atžvilgiu.
Kaimynai nutarė neatsilikti. Istorinę Putino kalbą Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis komentavo sekančiai: „Rusija turi būti pripažinta tokia, kokia ji yra: valstybė už tarptautinių taisyklių ir civilizuotų normų ribų. Toks eskalacinis elgesys turėtų sulaukti sankcijų“.
Estijos URM vadovas priduria, kad DLR ir LLR pripažinimas yra „aiškiu Minsko susitarimų pažeidimu ir iškvies vienašališką susitarimų nutraukimą“.
Į iš Pabaltijo girdimų šabloniškų pareiškimų srautą papuldavo ir kai kurie konkretūs pasiūlymai. Taip, pavyzdžiui buvusi Estijos ambasadorė Rusijoje Marina Kaljurand ragino atjungti Rusiją nuo SWIFT ir galutinai sustabdyti „Šiaurinį srautą – 2“. Taip, tai bus smūgis ir ES ir Estijai. Bet, galų gale, būtina užtikrinti Europos sąjungos energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos“, - mano Kaljurand.
Paskutiniųjų įvykių kontekste tezė apie ES „energetinės nepriklausomybės“ įsigijimą blokuojant „Šiaurinį srautą – 2“, skamba kaip iš konteksto išplėšta frazė.
Reikia žengti dar toliau: Ukrainai reikia sunaikinti savo dujų transportavimo sistemą! Tik tada pas Rusiją nebebus nei alternatyvaus, nei tradicinio dujų tiekimo maršruto į Europą.
Estijos prezidentas Alar Karis taip remia Ukrainą, kad ją aplankė sekančią dieną po to kai Putinas pripažino Donbaso respublikas. „Kremliaus sprendimas pripažinti Ukrainos rytuose esančius separatistų regionus kaip atskiras valstybes, dar labiau pagilina dabartinę saugumo krizę Europoje ir aiškiai rodo, kad Maskva atsisakė diplomatijos ir pasirinko agresiją, mes turime skubiai ir vienbalsiai įvesti naujas ir efektyvias sankcijas Rusijai“.
Vėl gi, čia svarbu kontekstas. Prieš septynerius metus buvo pasirašyti, taip vadinami antrieji Minsko susitarimai, kurių vykdymą metai iš metų sabotavo Ukraina, ir to visiškai neslėpė. O kalbama apie pagrindinį taikos ir saugumo užtikrinimo Rytų Europoje dokumentą. Per septynerius metus nei vienas Europos lyderis nepriekaištavo Ukrainai už tai, kad ji provokuoja krizės gilėjimą.
Tik dabar atsipeikėjo.
Reikėtų prisiminti paskutinį „Normandijos ketverto“ susitikimą Paryžiuje, kai Rusija siūlė atitraukti pajėgas išilgai visos atsiribojimo linijos Donbase. Tai buvo vienintelis efektyvus būdas nutraukti kraujo praliejimą ir nors ir dalinai išspręsti problemas. Bet ir čia Kijevas atsisakė Maskvos pasiūlymo. Tuometinis Ukrainos vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas pasakė tiesiai, kad jo šaliai tai yra visiškai nenaudinga.
Kas gi planingai ir sistematiškai stūmė Putiną link sprendimo, kurį jis galėjo priimti dar 2014 -2015 metais?
Atskiri Pabaltijo politikai netgi neslepia, kad jie taip pat veikė šia kryptimi. Kol Lietuvos prezidentas tvirtina apie Rusijos padarytus tarptautinės teisės pažeidimus, Lietuvos Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas priekaištauja kolektyviniams vakarams: „Nenorėjo priimti Kijevą į Šiaurės Atlanto bloką – gerai, nepriimkite. Be prisotinti šiuolaikine priešraketine, prieštankine ginkluote, priešlėktuvinės gynybos priemonėmis ir karo laivais tiesiog privalote.(...) Mes galėjome Ukraina paversti antruoju Afganistanu. Ukrainiečiai galėjo Rusijai tapti tokiais pat modžahedais, kokiais jie buvo SSSR armijai“.
Kokiu būdu į šią koncepciją įsiterpia Minsko susitarimai? Niekaip. Kasčiūnas netgi neprisimena, kad Kijevas turėjo konkrečius taikos įtvirtinimo Donbase įsipareigojimus. Pasirodo, kad vietoje konflikto sureguliavimo, Ukrainos teritorijoje reikėjo sukurti didelį nestabilumo židinį, į kurį įklimps Rusija.
Ukrainiečiai turi tapti ne pilnateisiais „Europos šeimos“ nariais, o karingais modžahedais su automatais rankose. Nors dar ne viskas prarasta...
„Mūsų atsakymas turi būti toks: „Brangus mūsų drauge, mes esame taikus aljansas, bet mes esame pasirengę eiti į kovą už mūsų laisves. Mes jūsų nebijome. Jei jūs norite karo, jūs jį gausite“,- kalba Latvijos gynybos ministras Artis Pabriks. Anksčiau jis pats neigė latviško karinio kontingento pasiuntimo į Ukrainą galimybę. Tikriausiai, už „jų laisves“ turi kovoti išskirtinai tie žmonės, kuriuos ponas Kasčiūnas mato kaip naujus modžahedus.
O Pabaltijo elitui situacija vystosi kaip niekada gerai.
Prisidengdami kova su „rusiška agresija“ jie galės save reklamuoti tarptautinėje arenoje, kaulyti iš JAV ir ES papildomą finansinę išmaldą, tartis dėl savo karinio potencialo sustiprinimo.
Donbaso respublikų pripažinimas Rusijoje – tai Lietuvos, Latvijos ir Estijos valdžių politikos apogėjus. Tiesiog dabar auga jų pagrindinės eksporto prekės – rusofobijos kaina.