Valdančioji Lietuvos partija 2021 metus baigė turėdama gėdingai žemus reitingus: tik per metus jos šalininkų gretos praretėjo beveik dvejus su pusę karto (nuo 24,86% iki 11,5%). Konservatorių lyderis Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pačių populiariausių šalies politikų sąraše užima „garbingą“ antrąją vietą iš galo. Socialinių apklausų rezultatai tiksliai korailiuojasi su „landsbergistų“ užsienio politikos „pasiekimais“, Jie pademonstravo savo bejėgiškumą kovoje su Baltarusijos atomine elektrine (BelAE), jų dėka pavojingoje padėtyje atsidūrė Klaipėdos uostas, ant Lietuvos verslo jie užtraukė galingos Kinijos pyktį.
Astravo „atominio monstro“ problemą Ingridos Šimonytės ministrų kabinetas paveldėjo iš Lietuvos Valstiečių sąjungos ir „žaliųjų“ (LVSŽ). Nors ir patys konservatoriai, būdami opozicijoje, aktyviai rėmė BelAE boikotą, balsavo už taip vadinamą anti Astravo įstatymą, reikalavo jo praktiško taikymo ir t.t.
Kai paaiškėjo, jog Lietuva negali atsitverti nuo baltarusiškos elektros, Landsbergis ir kompanija apkaltino Sauliaus Skvernelio vyriausybę nekompetentingumu. Ypatingai buvo išskirtas energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas. Būtent jis parengė kompromisinio susitarimo su Latvija ir Estija prekybos su trečiosiomis šalimis projektą.
Atsakydami konservatoriai pradėjo spiegti vos ne apie valstybės išdavimą ir kapituliaciją Lukašenkai. Pareikalavo atstatydinti Vaičiūną.
Tarp kitko, šis klausimas buvo išspręstas 2020 metų parlamento rinkimų rezultate. Laimėjo konservatoriai, kurie „sukalė“ valdančiąją koaliciją su Liberalų sąjūdžiu ir Laisvės partija . Naująja premjere tapo Šimonytė, o energetikos ministru – Dainius Kreivys. Pastarasis iš karto pripažino, jog anti Astravo įstatymas nėra vykdomas, baltarusiška elektra ir toliau patenka į Lietuvą.
O kokie jo pačio pasiekimai kovoje su BelAE? Jokie.
Visų pirma, fizinis elektros energijos srautas iš Baltarusijos nesustabdytas. Kad tuo įsitikinti, gana užeiti į Lietuvos elektros tinklų sisteminio operatoriaus Litgrid svetainę. Čia, realaus laiko režimu atnaujinami duomenys apie perdavimo tarp Baltarusijos ir Lietuvos galias. Pavyzdžiui, ruošiant šią medžiagą (gruodžio 27 17:00) jos sudarė daugiau nei 560 MW.
Antrą, sudarytį susitarimą dėl trišalės prekybos elektra metodikos Kreivys nesugebėjo. Latvija ir Estija, kaip ir anksčiau, nepriima Lietuvos pasiūlymų. Rugsėjyje Litgrid apribojo tarpvalstybinės elektros perdavimo linijų Baltarusijos pasienyje maksimalų elektros energijos perdavimo pralaidumą, ir Kreivys paskubėjo paskelbti save nugalėtoju kovoje su BelAE.
„Šiai dienai elektra iš Astravo jau nepatenka į Lietuvą, (...) Dabar tai aš galiu garantuoti 110 procentų. Tam elektros perdavimo linijų pralaidumas yra reguliuojamos taip, kad ji (BelAE produkcija - RuBaltic.Ru pastaba) nepatektų“,- kalbėjo Lietuvos energetikos ministras.
Dabar jau laikas jo oponentams kelti triukšmą. Tinklo operatorius ne „nunulino“, o tik sumažino perdavimo galią pasienyje su Baltarusija. Tai kodėl gi Kreivys yra įsitikinęs, jog „elektra iš Astravo jau nepatenka į Lietuvą“? Tam nėra jokių techninių kliūčių.
Fizikos dėsniams nepaprieštarausi: mūšyje su BelAE konservatoriai patyrė ne mažiau triuškinantį pralaimėjimą, kaip ir „agrarai“. Skirtumas tik tame, jog konservatoriams užteko įžūlumo paskelbti apie savo „pergalę“.
Skandalas su „Belaruskalij“ tapo dar vienu vyriausybės nekompetentingumo požymiu. Rugpjūtyje Lietuvos transporto ir komunikacijų ministras Marius Skuodis kažkodėl tai nusprendė, jog jo šalis turi laikytis JAV sankcijų ir blokuoti baltarusiškų trąšų tranzitą. Kai tranzitas nesustojo, Skuodis ir URM vadovas Landsbergis puolė į isteriją. Netgi buvo pasirengę atsistatydinti, bet Šimonytė nepanoro atleisti tokius „vertingus“ specialistus.
Faktiškai JAV sankcijos Lietuvai nėra privalomos, apie ką ji ir buvo painformuota oficialiu raštu. Landsbergis ir kompanija, paprasčiausiai, nori išvyti „Belaruskalij“ iš Klaipėdos uosto. 2022 metai tai beveik garantuotai atsitiks. Dėl to Lietuvos ekonomika, remiantis respublikos jūros krovos kompanijų asociacijos prezidento Vaidoto Šileikos vertinimu, neteks maždaug 300 milijonų eurų per metus.
Papildoma našta gali tapti kompensacijos, kurių baltarusiška šalis pareikalaus už kontrakto prievolių pažeidimą. Tą patį padarys ir „Belaruskalij“ klientai.
„Lietuvai pažeidus tarptautines sutartis, mes išnaudosime visas teisinės apsaugos priemones ir su ieškiniais kreipsimės į teismus. Be to, manome, kad į teismus kreipsis ir dauguma mūsų klientų, trąšų pirkėjų, kurie dėl Lietuvos veiksmų liks be prekių ir patirs didelę žalą. Dėl to jie gali būti priversti pirkti trąšas gerokai didesnėmis kainomis. Ieškinių sumos šiuo atveju gali siekti milijardus eurų“, - grasino oficiali „Baltarusijos kalio kompanijos“ (BKK) atstovė Irina Savčenko savo interviu LRT radijui.
Oficialus Vilnius, regis, turėtų atsakyti tipo „Mums nusispjaut į jūsų ieškinius“. Bet ir Skuodis, ir Landsbergis, ir Šimonytė tyli. Jie puikiai supranta, jog Lietuva negalės išvengti kompensacijų už kontrakto pažeidimą, kadangi jokių teisinių pagrindų „skirtis“ su „Belaruskalij“ nėra.
Už šią valdžios avantiūra anksčiau ar vėliau teks atsiskaityti valstybės biudžeto bei paprastų mokesčių mokėtojų sąskaita.
Pačia didžiausia 2021 metų Lietuvos užsienio politikos katastrofa tapo jos konfliktas su Kinija.
Landsbergio liudytojų sektos adeptai neigs jog tai katastrofa. Bet faktas lieka faktu: Pabaltijo respublikos valdžia nesitikėjo ir neapskaičiavo potencialios žalos dėl neoficialių Pekino sankcijų. Ji buvo tvirtai įsitikinusi, jog Padangių šalis negali pakenkti Lietuvai, kadangi ji nėra svarbi prekybos partnerė.
Ir tik metų gale Lietuvos verslo atstovai įsisąmonino visą katastrofos mastą. Žodis „katastrofą“ šia labiau nei tinkamas.
Jei tikėti Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovu Vidmantu Janulevičiumi, 2022 metais jos šalis dėl Kinijos sankcijų gali netekti 3-5 milijardus eurų. Kodėl tie daug?
Todėl, kad maždaug du trečdaliai kinų eksporto į Lietuvą tenka pramoninės paskirties prekėms. Be jų daugelis gamyklų nesugebės gaminti galutinį produktą. Tokiu būdu 700 – 800 milijonų eurų sumos prekių importo iš Kinijos netekimas atsiliepia milijardiniais nuostoliais.
Dabartiniu metu sunku rasti stambią transnacionalinę kompaniją, kuri iš Kinijos nieko neimportuoja arba ten nesiunčia gatavą produkciją. Todėl Padangių šaliai nėra būtina būti stambiu Lietuvos prekybos partneriu, kad skaudžiai smogti jos ekonomikai.
Ar galėjo Lietuvos ekspertai apie tai pagalvoti iš anksto? Aišku, galėjo. Tik jų niekas apie tai neprašė. Vyriausybė, su Vytauto Landsbergio ryžtingumu, kuris 1991 metų sausyje vedė žmones prie Vilniaus televizijos bokšto pastato, paprasčiausiai, įkišo galvą į kilpą.
Įdomiausia, jog iki konservatorių atėjimo į valdžią Vilniaus ir Pekino santykius buvo galima pavadinti lygiais. Tegul ir ne draugiškais.
Valstybės saugumo departamento ataskaitose jau figūravo „kinų grėsmė“, prezidentas Nausėda demonstratyviai atsisakinėjo investicijų iš KLR (kurios, tarp kitko, ir nebuvo siūlomos).
Bet buvo kokios tai „raudonos linijos“. Prieš tai buvusio premjero komanda jų nekirto.
RuBaltic.Ru analitikos portalas jau buvo rašęs, jog Lietuvos užsienio reikalų ministro postas – tai tramplinas, nuo kurio Gabrielius Landsbergis turi „įšokti“ į valstybės vadovo kėdę. Bet per kelius mėnesius anūkėlis sugebėjo netekti, ir be to neaiškius pergalės kovoje už prezidento kėdę, šansus. Absoliuti lietuvių dauguma jo darbo rezultatus vertina negatyviai.
Tik pačiam Dievui žinoma, kaip dar po metų giliai kris personalinis jaunesniojo Landsbergio reitingas.