Vakarų ir Rusijos „nervų karas“ dėl Ukrainos pasiekė savo apogėjų: RF URM vadovas Sergėjus Lavrovas perspėjo, jog į Europą grįžta „košmariškas karinės konfrontacijos scenarijus“. Kartu su tuo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paaiškino, kokiu būdu Europa gali išvengti „košmariško scenarijaus“. Tam reikalingos juridiškai įpareigojančios NATO atsisakymo nuo tolimesnės plėtros į rytus garantijos. Šis Maskvos reikalavimas apglėbia ne tik tai, jog prie Aljanso ne būtu prijungiamos naujos šalys – Rusijos kaimynės, bet ir atsisakymą dislokuoti naujas ginkluotes greta Rusijos sienų šalyse, kurios jau yra NATO: Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje.
„Tie, kurie, kaip mokinukai išmokę pamoką, kartoja Bukarešto tezes ir tvirtina, jog klausime dėl NATO plėtros trečiosios šalys neturi teisės išreikšti savo poziciją – žmonės, kurie „žaidžia su ugnimi“. Aš esu įsitikinęs, jog jie to negali nesuprasti. Noriu, kad visiems būtų labai aišku: mūsų kaimynių-šalių pavertimas į priešinimosi Rusijai placdarmą, NATO pajėgų dislokavimas tiesiogiai greta mūsų saugumui strategiškai svarbių rajonų kategoriškai nepriimtina“, - pabrėžė Sergėjus Lavrovas ESBO šalių užsienio reikalų ministrų tarybos posėdyje.
Rusijos ministro pasisakymo kontekstas buvo apie Ukrainą bei kitas Rusijai kaimynines šalis, kurias vakarų „vanagai“ stengiasi įgrūsti NATO.
Tačiau Rusijos kaimynių pavertimas į priešinimosi Rusijai placdarmą – tai ne tik apie Gruziją ir Ukrainą.
Tai dar ir apie Lenkiją bei Pabaltijo šalis, kurios taip pat ribojasi su Rusija, yra NATO narės ir visiškai paverčiamos antirusišku placdarmu.
Tai yra, NATO atsisakymas plėstis toliau į rytus Rusijoje suprantamas plačia esme: ne tik Ukrainos, Suomijos, Gruzijos neįstojimas į Aljansą, bet ir Baltijos regiono NATO narių – šalių militarizavimo nutraukimas.
Dar konkrečiau apie tai, koks Maskvos požiūris į pačio stambiausio konflikto su Vakarų šalimis sureguliavimą, pasisakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. „Dialoge su Jungtinėmis Valstijomis ir jų sąjungininkais mes sieksime suformuluoti konkrečius susitarimus, eliminuojančius bet kokią tolimesnę NATO plėtrą į rytus ir, mums sukeliančių grėsmę, ginkluočių sistemų dislokavimą tiesiogiai greta Rusijos teritorijos sienų. Siūlome šiuo klausimu pradėti konkrečias derybas“, - sakė Putinas užsienio valstybių ambasadorių skiriamųjų raštų priėmimo ceremonijoje.
Rusijos lyderis konkretizavo savo mintį: kalbama apie tai, jog reikalingos „būtent teisinės, juridinės garantijos, kadangi vakarų kolegos neišpildė savo pačių atitinkamų žodinių įsipareigojimų“, kai paleidžiant Varšuvos sutarties bloką ir susijungiant Vokietijai Gorbačiovui buvo pažadėta, jog NATO nebus plečiamas į rytus.
Tokiu būdu, Rusijos sąlygos: raštiškos garantijos, jog Ukraina bei kitos, su Rusija ribojančiosios šalys, nebus priimamos į NATO, o tuose, kurios jau priimtos, bus nutrauktas ginkluotės eskalavimas.
Kalbama apie šaltojo karo rezultatų peržiūrą, kuriame, JAV vadovaujamas vakarų blokas, save skaito nugalėtojais ir remdamasis tuo, Maskvos atžvilgiu elgiasi laikydamasis principo „vargas nugalėtajam!“
Būtent dėl šio principo kas kartą buvo atsisakoma išklausyti Rusijos argumentų, bei atsižvelgti į jos interesus. Pagal Vakarų logiką Rusija gali turėti tik vieną interesą: tapti „laisvojo pasaulio“, į kurį ji įstos turėdama pralaimėjusio ir kapituliavusio statusą, dalimi.
O dėl to rusai, kaip Bulgakovo Šarikovas, turi „tylėti ir klausyti, tylėti ir klausyti ką jums sako“.
Pradžioje rusai tylėjo ir klausėsi, vėliau klausėsi, bet pradėjo atsakinėti, paskui ir klausyti baigė, kai įsitikino, jog jų nebeklauso. Šiuo atžvilgiu praeinantys metai buvo galutiniai, kai Maskva pareiškė, jog nesiruošia klausytis JAV ir ES pamokymų apie demokratiją bei žmogaus teises iki to meto, kol jie patys neišmoks jas gerbti.
Netekę autoriteto, kuris leido įtakoti Rusijai, Vakarai tuo pat metu priversti iš naujo mokytis atsižvelgti į jos interesus.
Šiuo atžvilgiu būdinga tapo reakcija į praeitų metų įvykius Baltarusijoje, kai Europos lyderiai dėl situacijos sureguliavimo vienas paskui kitą pradėjo skambinti į Kremlių – Putinui. Tokio elgesio motyvą vėliau paaiškino Prancūzijos prezidentas: mes nenorime, kad Baltarusijoje pasikartotu tas pats, kas atsitiko Ukrainoje.
Priminsime, jog Ukrainoje, prieš septynerius metus iki įvykių Baltarusijoje, Europa demonstratyviai atsisakė atsižvelgti į Rusijos interesus. O taip pat ir į prorusiškos Ukrainos dalies interesus. Ir taip baigėsi katastrofa.
Dabar Maskva kovoje už rūpinimąsi Rusijos interesais siekia naujo lygio.
Šie interesai Vakarų turi būti garantuoti juridiškai. Ukraina ne tik nėra NATO narė, bet ir ateityje ja netaps. Lenkijoje ir Pabaltijyje nėra branduolinio ginklo – jo ir nebus.
Jei Putinas nusprendė paviešinti tokias sąlygas – tai yra tikras kardinalaus nusilpimo požymis. Tačiau, iki to, kad jis sutiks įvykdyti šias sąlygas arba bent jas aptarti, dar gana toli. Sutikti – tai pripažinti, jog „pergalės šaltajame kare“ periodas baigtas. Tai dar blogiau nei pripažinti pasaulio , kuriame visa valdžia sukoncentruota vienose rankose, pabaigą.
Rusijai duoti raštišką pasižadėjimą, juridiškai apriboti savo visko leistinumą Rytų Europoje – tai padaryti nei JAV nei jos sąjungininkai nesugebės. Jiems tai, paprasčiausiai, neįmanoma.
Ir kol tai nėra įmanoma, pasilieka karinės konfrontacijos „košmariškas scenarijus“.