Nepriklausomybės diena Lietuvoje buvo atšvęsta esant panašiom į kovinę padėtį sąlygom. Lietuvos žiniasklaida šventinius renginius komentavo su tokia nuotaika, lyg tai baimindamasi jų peraugimo į revoliuciją. Ir tai nestebina: praėjusiuose masiniuose renginiuose minia nušvilpė vyriausybės narius, apie savo paramą protesto akcijoms prisipažįsta 40 % lietuvių.
„Tiesiogiai arba užuominomis, provokacijoms, ypač socialiniuose tinkluose, ragina prokremliškai nusiteikę veikėjai, su COVID pandemija susijusių sąmokslo teorijų platintojai, visuomenės nuotaikų radikalizavimu bei padėties valstybėje destabilizavimu suinteresuoti asmenys“, - Nepriklausomybės švenčių išvakarėse perspėjo Lietuvos saugumo departamentas.
Specialioji tarnyba perspėjo Lietuvos vadovybę ir visuomenę, kad šventiniais vasario 16 renginiais gali bandyti pasinaudoti „neįtakingos, bet agresyviai nusiteikusios grupės, kurstančios neramumus visuomenėje“. Susijusios, suprantama, su Kremliumi. Ir dar su Lukašenka.
Susidaro įspūdis, kas apie „Kremliaus ranką“ Lietuvos saugumiečiai kalba jau grynai automatiškai. Arba pasakojimas apie intrigas iš užsienio jau tapo Kanono, kurį negalima ignoruoti dalimi. Kitu atveju juos pačius priskirs prie Kremliaus agentų.
Bet kokiu atveju Lietuvos valdžia deda nemažas pastangas, kad pačiai diskredituoti savo nuosavą amžiną „rusiškos grėsmės“ noratyvą, kadangi kartu su LSD perspėjimu Lietuvos sociologai publikuoja tyrimus, kurių rezultatai demonstruoja, kad Lietuvoje objektyviai auga socialinė įtampa, ir didelis lietuvių skaičius remia masinius protestus.
Remiantis kompanijos Vilmorus sociologinės apklausos rezultatais, nuo praeitų metų vasaros protesto akcijas Lietuvoje daugiau ar mažiau rėmė apie 40% gyventojų. Protesto akcijas vienareikšmei smerkė 20% lietuvių, maždaug tiek pat negalėjo apsispręsti, 17% visiškai rėmė protestų aktyvumą, 22% - greičiau rėmė.
Tokia sociologija atžagaria ranka tvoja Lietuvos valdžios „advokatams“, kurie, jau greitai sukaks metai, kaip įrodinėja, kad išeinantys dalyvauti masinėse akcijose ir viešosiose renginiuose nušvilpiantys ministrus, žmonės – tai vienetiniai marginalai, kuriuos į Vilnių suveža Kremliaus agentai.
Ekspertai jiems kala į galvą: jei nepripažinti, kad Lietuvoje protesto nuotaikos yra masinio pobūdžio ir nebaigti smerkti juos kaip „Kremliaus ranka“ bei „penktąją kolona“, socialinio sprogimo grėsmė šalyje tik didės.
„Žmonės negyvena vakuume, jie bendrauja su aplinkiniais. Jei mes matome, kad yra socialinės grupės, kur remiančiųjų procentas aukštesnis negu neremiančiųjų, jie bendrauja viena su kita, mato tuos, kurie remia. Ir mato kontrastus visuomenės erdvėje, kurie byloja apie kitką. Įsivaizduokite, kaip jie turi jaustis. Jei jie savo akimis mato, kad aplinkui visi nepatenkinti, remia protestus. O viešumoje viską pateikia kitaip. Tada auga pyktis, didėja mobilumas“,- aiškina Vilniaus universiteto profesorė Ainė Armonaitė.
Tuo tarpu, įsisąmoninat savo rekordinį nepopuliarumą ir protesto nuotaikoms plintant tautoje, pas Lietuvos valdančiąją klasę progresuoja politinė agorafobija – paniška viešųjų renginių baimė, apie kurią neseniai jau rašė RuBaltic.Ru.
Po to, kai sausio 13 mitinge minia nušvilpė Lietuvos ministrus, valdančios konservatorių partijos politikai pradėjo baimintis naujų viešų pažeminimų daugiatūkstantiniuose susirinkimuose. Todėl Lietuvos žiniasklaida transliavo vasario 16 renginius su tokia nuotaika, lyg tai buvo kalbama ne apie Nepriklausomybės dienos šventimą, o apie „rusų rengimąsi invazijai į Ukrainą“. VSD informacija apie Nepriklausomybės dienos šventėje laukiamas „prokremliškų jėgų“ provokacijas tokiame kontekste pradedama vertinti kaip preventyvi reakcija į eilinę viešą konfūziją.
Ar verta stebėtis tokia konfūzija ir sociologijoje, remiantis kuria, iki 40% Lietuvos piliečių remia masinius protestus, kai valdančios partijos ir šalies vyriausybės paramos reitingas randasi 10% rajone? Nenuostabu, kad vasario 16 iškilmėse Vilniaus centre „tautos tėvas“ – pirmasis postsovietinės Lietuvos vadovas ir konservatorių partijos dvasinis įkvėpėjas Vytautas Landsbergis ir vėl buvo nušvilptas.
Visi laukė tautos reakcijos pagrindinio „landsbergisto“ atžvilgiu– ir tauta neapvylė.
Lietuvos vadovybės baimė susitikti akis į akį su savi elektoratu – tikras rimtų legitimumo problemų požymis.
Tuo įdomesnė Lietuvos politikų aistra abejoti kitų legitimumu. Prieš keletą savaičių Lietuvos atstovai ETPA, pavyzdžiui, bandė paskelbti nelegitimiu Vladimirą Putiną.
Psichologijos požiūriu čia viskas logiška. Nuosavi kompleksai veržiasi išorėn arba, kaip sako liaudis, kas kam skauda, tas apie tą ir kalba. Apie visuomenės dorovę visų daugiausiai pergyvena seksualiniai iškrypėliai, o kitų legitimumą neigia politikai, kuriuos rinkėjai jau štai pakabins ant šakių.