Naujiena apie Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambutį Baltarusijos prezidentui Lietuvoje sukėlė tikrą politinę audrą. Valdančios konservatorių partijos atstovai demaskuoja Merkel, jog ši nukrypo nuo „tikrosios Vokietijos pozicijos“, o Lietuvos Prezidentūra pripažįsta, jog norint išspręsti migrantų problemą, dialogas su Lukašenka yra būtinas. Požiūris į Baltarusijos prezidentą faktiškai suskaldė politinę Lietuvos vadovybę.
Vokietijos ir Baltarusijos lyderių pokalbį telefonu galima pavadinti jei ne istoriniu, tai, bent, gana žymėtinu įvykiu. Nuo „paskutinio Europos diktatoriaus“ perrinkimo jie nė karto nebendravo. Praėjusių metų rugpjūtyje Merkel skambino Lukašenkai – pastarasis nepakėlė ragelio. Tarp kitko, tada Baltarusijos prezidentas pagal visus formalius požymius dar buvo legitimus (Europoje laikoma, jog jo įgaliojimų terminas oficialiai baigėsi rudenį).
Po to, Merkel ir Lukašenka sklandžiai pasikeitė vaidmenimis. VFR kanclerė nenorėjo bendrauti su „nelegitiminiu“ valdytoju, o Baltarusijos lyderis davė suprasti, jog jis nieko prieš konstruktyvių santykių atnaujinimą su šalimis – ES narėmis.
Todėl jų pirmas, po ilgos pertraukos, pokalbis telefonu tapo didele diplomatine Minsko pergale.
„Valstybės vadovas pateikė bendrą pasiūlymą kaip išspręsti situaciją. Šalys susitarė, jog kol kas neviešins konkrečių detalių. Angela Merkel paprašė pauzę atitinkamam klausimui aptarti su Europos Sąjungos nariais. Po to turi būti dar vienas šalių lyderių pokalbis telefonu“, - praneša Sputnik Belarus, remdamasis Lukašenkos žodžiais.
Pats prezidentas priduria, jog „pirmasis klausimas“ (kuris buvo aptariamas pokalbio metu) –pabėgėliai, ekspansija prie valstybės sienos. Mūsų nuomonės sutapo, jog ekspansija niekam nėra reikalinga – nei Europos Sąjungai, nei Baltarusijai“.
Tokiu būdu, Lukašenkos ir Merkel bendravimas bus tęsiamas. Dar daugiau, jų pokalbio telefonu dalyku tapo konkretus pasiūlymai, kuriuos l.e.p. VFR kanclerė ruošiasi paviešinti kitiems šalių – ES narių lyderiams. Pagal faktą ji pripažino Lukašenkos, kaip žmogaus su kuriuo galima kontaktuoti ir susitarti, statusą.
Tuo pačiu Merkel įžeidė savo kolegas Lietuvoje.
Jie tai numatė visiškai kitą migracijos krizės „išeitį“: stiprinti sankcinį Baltarusijos spaudimą, statyti tvoras, siekti aviacijos reisų, kuriais naudojasi migrantai, atšaukimo. Bet jokiu būdu nesiderėti su „teroristais“!
Lukašenka gi, to ir laukia.
Pirmoji Lietuvos politikų reakcija liudija apie tai, jog Merkel poelgis jiems sukėlė tikrą nerimą.
„Manęs turbūt nestebina, kad Vokietijos kanclerei rūpi situacija prie rytinės Europos Sąjungos sienos. Juo labiau, kad didžioji dalis žmonių, kurie ten yra susikaupę arba tų žmonių, kurie atvyksta į Minską, ketindami nelegaliai kirsti Europos Sąjungos sieną, net neslepia, kad jų galutinis tikslas yra Vokietija, todėl susirūpinimas situacija yra labai suprantamas ir aiškus“, – teigė Lietuvos premjerė ministrė Ingrida Šimonytė stengdamasi išvengti Merkel ir Lukašenkos pokalbio telefonu įvertinimo.
Į klausimą, ar galima kalbėti apie Baltarusijos prezidento legitimaciją, ji nieko neatsakė, tik pridūrė, jog „ nenuostabu, kad šis pokalbis Baltarusijos valdžios propagandistų buvo tiems tikslams ir panaudotas“. Tai yra, Merkel visgi palaikė „priešą“.
Dar griežčiau pasisakė Pabaltijo Respublikos Seimo deputatas, parlamento užsienio reikalų komisijos pirmininkas Žygimantas Pavilionis.
Jis tvirtina, jog išeinančios VFR kanclerės poelgis neatitinka oficialiai Vokietijos linijai.
„Dar penktadienį kartu su dabartiniu kandidatu į CDU (Krikščionių demokratų sąjungos - RuBaltic.Ru pastaba) lyderiu Norbertu Roettgenu pasirašėme pareiškimą, kur aiškiai įvardijome, kad A. Lukašenka yra nusikaltėlis, kad jis turi būti teisiamas. (…)“.„Dabar renkami įrodymai, siuvami prie bylos ir bus įvardyti kaltieji. Čia yra oficiali Vokietijos pozicija. Labai tikiuosi, kad ji tokia ir liks“, – pareiškė Pavilionis.
Pagaliau, visus taškus ant i sudėjo Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis: bendrauti su Lukašenka negalima, kitu atveju jis pajus Vakarų pripažinimą. Lygtai to pripažinimo nebuvimas ji kaip tai kausto...
Tačiau, ne visi oficialaus Vilniaus atstovai neigiamai įvertino Merkel ir Lukašenkos pokalbį telefonu.
Frau Merkel netikėtai palaikė Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos Prezidentūra.
„Taip, sankcijos reikalingos, mūsų nuomone, už tuos nusikaltimus žmonėms ir iš viso žmoniškumui. Tačiau, ar tai padeda išspręsti situaciją – ne, tai nepadeda išspręsti situaciją, iki šio laiko nepadėjo išspręsti situaciją, todėl mes turime imtis kitų priemonių, kurios yra mūsų arsenale (...) Bendravimas yra viena iš tokių priemonių, todėl mes ją (Merkel - RuBaltic.Ru pastaba) visiškai nesmerkiame – atvirkščiai, mes matome, jog per Vokietijos ir Prancūzijos lyderius mes galime nusiusti signalą tiems autoritariniams lyderiams, su kuriais mes nebendraujame“, - sako Nausėdos patarėja Asta Skaisgirytė .
Kiek vėliau ir pats Lietuvos prezidentas patvirtino, jog su diktatoriais galima ir reikia bendrauti: „Aš manau, jog yra galimybės išspręsti krizę, kreipiantis į poną Lukašenką, kaip tai tik ką padarė Angela Merkel. Mums reikia pasikalbėti su kažkuo, kas yra atsakingas už tai, kas dedasi prie sienos“.
Žurnalistams reikėjo paklausti Nausėdą: o ar galima su Lukašenka sudaryti kokius tai susitarimus? Sakysim, pasirašyti naują susitarimą apie readmisiją ir atnaujinti bendradarbiavimą per sieną, kuris šias metais buvo nutrauktas. Atrodo, būtent apie tokį variantą Lukašenka pasiūlė Merkel pamastyti.
Nausėdos pozicija nėra aiški iki galo, bet ji akivaizdžiai neatitinka „generaliniai partijos linijai“. Dėl to tarp valstybės vadovo ir konservatorių-„landsbergistų“ gali kilti rimtas konfliktas.
Viena šalis palaiko susitarimus su Lukašenka, o kita bus kategoriškai prieš. Elektoratiniu atžvilgiu, be abejonių, išloš prezidentas. Lietuvos gyventojai puikiai supranta, jog kaimyninės šalies „demokratizavimas“ (netgi, jei tai gerovės labui) yra atidedamas neterminuotam laikui.
Lukašenka niekur neišeina. Su tuo reikia kaip tai gyventi, o ne neigti objektyvią tikrovę.