Įkandin Lietuvos Latvijoje buvo sužlugdyta iškilminga priemonė, skirta kovos su „sovietų okupaciją“ metinėms pažymėti. Minia nušvilpė šalies prezidentą, kuris iškilmių metu iš tribūnos sakė kalbą apie Latvijos tautos herojišką kovą už laisvę, kuo paniekino paminklo sovietų disidentui atidarymo Rygoje iškilmes. Susidarė tendencija: prieš 31 metus Lietuvos ir Latvijos tautos lygiai savaitės laiko tarpo skirtumu stojo už barikadų – dabar jie lygiai savaitės laiko tarpo skirtumu reikalauja, kad nešdintųsi jų vadovybės.
Praeitą savaitę Rygoje buvo atidaromas paminklas sovietų disidentui Gunarui Astrai. Priemonė buvo suderinta su Barikadų dienų minėjimu, kuris Latvijoje švenčiamas sausio 20 dieną – Rygos OMONo šturmo 1991 metais Latvijos VRM pastato metinių proga, kai Rygoje žuvo penkeri žmonės. Dėl įvykių Rygos Rainio bulvare nebuvo sukurtas toks haliucinacinis kultas, kaip Lietuvoje dėl 1991 metų sausio 13 dienos įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto, bet visgi, sausio 20 – ženklinė latvių politikos atminimo data.
Tačiau šiais metais Barikadų dienų minėjimas buvo gerokai sugadintas, o paminklo disidentui Gunarui Astrai atidarymas faktiškai sužlugdytas.
Centrinė ceremonijos dalis – iškilminga valstybės vadovo kalba apie „sovietų okupaciją“ ir latvių tautos kovą už laisvę buvo nutraukta pačiu pažeminančiu būdu: paminėta latvių tauta Latvijos prezidentą Egilą Levitsą sutiko švilpimu ir leliojimu, ir pareikalavo jo nešdintis iš tribūnos.
Sugėdintas prezidentas Levitsas, triukšmaujant miniai, sunkiai, bet baigė savo iškilmingą kalbą apie „Okupaciją ir Laisvę“, ir, lydymas įžeidžiamų šūkių bei garsaus švilpimo, pasitraukė nuo mikrofono. Suprantama, kad visos publikacijos apie priemonę Latvijoje ir užsienyje buvo pašvęstos įvykusiam incidentui, o ne tam, kad pademonstruoti, kaip Latvijoje gerbia ir įamžina kovotojo už latvių išlaisvinimą iš Sovietų priespaudos atmintį.
Propagandistinė priemonė buvo sužlugdyta.
„ Kokia tai prasme man gėda ir pažemintina stovėti čia ir klausytis, kaip tautos dalis, kuri klysta, kuri – iš karto matosi – okupantų tarnai, nori sužlugdyti šią priemonę, už kurią žuvo Gunars Astra. Ir aš raginu visus gerbiamus dalyvius, kurie švilpia, - eikite šalin iš čia. Gerbiamieji, jūs savo darbą jau atlikote. Leiskite gerbiamiems žmonėms padaryti tai, dėl ko mes visi čia susirinkome“, - iš tribūnos pareiškė nepatenkintas Latvijos teisingumo ministras Janis Bordans.
Tik ir betrūko „okupantų tarnų“ paminėjimo, kad Latvijos valdžios gėda visiškai išryškėtų. Pabaltijyje gi jau seniai išmoko: kai politikai nieko negali pasakyti savo pasiteisinimui, jie kalba apie „Kremliaus ranką“ ir „okupantus“.
Tik Teisingumo ministerijos vadovas susinervavęs susipainiojo savo parodymuose. Miniai jis suriko, kad latvių disidento atminimo akciją žlugdo vakcinavimo nuo koronoviruso priešininkai, ir tuoj pat pradėjo šūkauti apie „Kremliaus ranką“. Tai visgi kas reikalauja Latvijos vadovybę nešdintis iš valdžios: žmonės, kurie yra nepatenkinti kovos su COVID-19 pandemija metodais ir rezultatais, ar „okupantų tarnai“?
Lygiai prieš savaitę iki latvių konfūzo „Kremliaus agentai“ ir „okupantų tarnai“, kitaip sakant – lietuviai - sužlugdė Lietuvos vadovybei iškilmingą 1991 metų sausio mėnesio 13 d. kruvinųjų įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto metinių minėjimą.
Vilniuje atsitiko lygiai tas pats, kas ir Rygoje. Konservatorių partijos ir jos valdančios koalicijos sąjungininkų ministrų iškilmingos kalbos buvo nutraukiamos negailestingu minios švilpimu ir šūkiais, raginančiais nešdintis iš tribūnos ir, iš viso, iš valdžios. Tiksliai taip pat, kaip ir Rygoje, valdžios šalininkai bandė pateisinti įvykusį, kad nepasitenkinimą reiškė ne paprasti žmonės, o „Rusijos penktoji kolona, naudingi idiotai ir bendruomenės vėžys“.
Tiksliai taip pat, kaip ir Rygoje, pagrindinė priemonė, skirta valstybinės „sovietų okupacijos“ ir „ okupacinių režimų nusikaltimų“ ideologijos įgyvendinimui faktiškai buvo sužlugdyta.
Ką bendro turi Latvijos ir Lietuvos valdžia su tokiomis nemaloniomis pasekmėmis sau, po susidūrimo su paprastais žmonėmis? Bendra – reitingas.
Lietuvos premjerės partiją – konservatorius – remia 10% Lietuvos Respublikos gyventojų, o už latvių premjero „Naujos vienybės“ partiją pasirengę balsuoti mažiau 8% Latvijos rinkėjų. Lietuvos vyriausybės veiklą neigiamai vertina 60% lietuvių, ir maždaug tiek pat latvių nepatenkinti Latvijos vyriausybės veikla.
Lietuvoje populiarus yra šalies prezidentas Gitanas Nausėda, kurį išrinko visa tauta ir jis yra vertinamas kaip nepopuliarios konservatorių vyriausybės alternatyva. Už tai Latvijoje prezidentą Egilą Levitsą išrinko ta pati parlamentinė koalicija, kuri suformavo vyriausybę, dėl ko „klouno, kurio mes nerinkome“ antireitingas sudaro rekordinius 60%.
Pirmųjų Pabaltijo respublikų asmenų nušvilpimą sausio mėnesį galima laikyti šių skaičių pasireiškimą garsu.
Vyksta tai, apie ką RuBaltic.Ru analitikos portalas perspėjo dar prieš metus: Pabaltijo politiniai režimai eina link legitimumo krizės.
Pereinamosios turbulencinės epochos metu jų valdančioji klasė pasireiškia visiškomis menkystėmis, kurios sugeba tik kalbėti, ir tik dvejomis temomis: „sovietų“okupacija“ ir „rusiška grėsmė“. Efektingai kovoti su koronoviruso pandemija, kad žmonės galėtų laisvai išeiti į gatvę, arba siekti naudingų dujų kainų bei sulaikyti komunalinių tarifų didėjimą, Pabaltijo valdžia jau nebenori. Ir nebegali.
Rezultate turime tendenciją.
1991 metų sausyje Lietuvos ir Latvijos tautos lygiai vienos savaitės laiko tarpo skirtumu ėjo ant barikadų grumtis už nepriklausomybę – 2022 metų sausyje jos, lygiai vienos savaitės laiko tarpo skirtumu reikalauja savo vadovų, kad jie nešdintųsi.
Ir jokiais tuščiakalbiais kliedesiais apie „Kremliaus agentus“, „penktąją koloną“ ir „okupantų tarnus“ šią tendenciją neužplepėti.