Lietuvos Seimo pirmininkė lankėsi Kišiniove ir pasidalino Lietuvos kovos už „energetinę nepriklausomybę“ nuo Rusijos patirtimi su Moldovos prezidente Majai Sandu. Jei Sandu santykiuose su Rusija paseks Lietuvos patarimais, tai Moldova ne tik negaus geros dujų kainos, bet ir visiškai sužlugdys visas galimybes susitarti su „Gazpromu“ ir, savo intrigantiškumo dėka, rusiškas dujas pirks iš trečiųjų rankų už tris kartus brangesnę kainą. Todėl, kad Lietuva yra pati paskutiniausioji šalis pasaulyje, kuri gali bet ką mokyti konstruktyvaus politinio dialogo su Maskva.
Maja Sandu ir Viktorija Čmilytė-Nielsen pasikeitė Moldovos ir Lietuvos požiūriais į regiono saugumą ir aptarė tuos iššūkius, su kuriais šiandieną susiduria Kišiniovas. Pagrindinis iš iššūkių – energetinis.
Moldovoje kiekvieną mėnesį kyla pinigų stokos apmokėjimui už rusiškas dujas krizė. Nekalbant jau apie moldavų įsiskolinimo už dujas apmokėjimą, dėl kurio Kišiniovas beviltiškai bando kažką tai sugalvoti, kad pateisinti savo atsisakymą gražinti „Gazpromui“ tą skolą.
Dėl viso to Moldovos Respublika kiekvieną mėnesį balansuoja ant ribos, kad „Gazpromas“ nutrauks jai dujų tiekimą.
Todėl Lietuvos Respublika nusprendė būtinu pasidalinti savo vertinga kovos už „energetinę nepriklausomybę“ nuo Rusijos patirtimi. Apie duotų Kišiniovui patarimų „vertę“ galima spręsti pagal vieną iš jų, kuriuos pagarsino Sandu kanceliarija.
Lietuvos Seimo pirmininkė moldavams rekomendavo plėsti „žaliąją energetiką“. „Genialus“ patarimas – atsižvelgiant į tai, kad nuo praeitų metų rudens visą šią temą su atsinaujinančiais energijos šaltiniais pasaulinė energetinė krizė „padaugino iš nulio“.
Šis patarimas ypatingai „aktualus“ Moldovai, kuri nesugeba užsimokėti ir už šiandieną patį pigiausią rinkoje energijos šaltinį – rusiškas vamzdynų dujas, o jai siūloma alternatyvi „žalioji energetika“, kuri yra per brangi netgi turtingoms vakarų šalims.
Tarp kitko, Lietuvos politikai, mokydami kovoti už „energetinę nepriklausomybę“, Moldovą gali išmokyti ir ne tik to.
Pirmoji pamoka: tam, kad kovoti už „energetinę nepriklausomybę“ nuo Rusijos, iš pradžios savo rankomis reikia padaryti taip, kad jūsų šalis taptų visiškai ekonomiškai priklausoma nuo jos.
Lietuva būtent taip ir padarė. Uždarė Ignalinos AE, dėl ko padarė „Gazpromą“ Lietuvos energetikos rinkos monopolistu. Nuo to laiko Lietuvos vadovai gali rašyti knygas ir skaityti paskaitas tema „Kokiu būdu herojiškai įveikti sunkumus, kurios patys sau susikūrėme“.
Tarp kitko, Moldovoje nėra AE, kurią galima būtų iškilmingai likviduoti, kaip “sovietų okupacijos“ paveldą. Reikia iš karto pereiti prie antrojo etapo: kaip susitarti su „Gazpromu“ dėl naudingos dujų kainos?
Ką čia gali patarti Lietuva, turinti turtingą sąveikos su rusišku monopolistu patirtį?
Lietuviškos patirties esmė tame, kad reikia sulaužyti viską, kas sieją su „Gazpromu“, apkaltinti kompaniją energetiniu šantažu ir „dujų vėzdo“ panaudojimu dėl Kremliaus geopolitinių interesų, bylinėtis su ja ir pralošti visus tarptautinius teismus.
Lygiai tokiu keliu ir žengė Lietuva. Kad išplėšti sau geresnę kainą, ji paskelbė „Gazpromo“ rinkos kainą politiškai motyvuota, „Gazpromą“ padavė į Stokholmo Arbitražą dėl piktnaudžiavimo monopolija, aštuonerius metus bylinėjosi ir visuose instancijose pralošė.
Jei Moldova paseks Lietuvos pėdomis, tai įsiskolinimus „Gazpromui“ vis vien prisieis mokėti, tik dar kartu su skolomis teks apmokėti ir teismo išlaidas. Kartu su tuo politiniai santykiai su Rusija bus sugriauti. Rusijos valdžia neatleis, kad dėl ūkinių klausimų sprendimo, ją įtraukė į politines spekuliacijas.
Šioje vietoje Lietuvos energetinės politikos „advokatai“ būtinai prisimena lietuvišką SGD terminalą, esą, kurio atsiradimo dėka rusiškų dujų kaina respublikoje krito 20%. Bergždžias darbas jiems aiškinti, kad dujų kainą nukrito dar prieš pusmetį iki to, kai į Klaipėdą buvo atgabentas SGD terminalas, taip, kad šio atpigimo priežastimi jokiu būdu negali būti energetinės alternatyvos „Gazpromui“ atsiradimas Lietuvoje. Kitų argumentų „Lietuvos „patriotai“ vis vien neturi – todėl su buku atkalumo jie juo ir remiasi.
Tarp kitko, paskutiniu metu apie savo „energetinės nepriklausomybės stebuklą“ SGD terminalo pavidale Lietuvoje stengiasi nešnekėti.
Jau praėjo tie laikai, kai Lietuvos deputatai ir ministrai gastroliavo po visą Europą, reklamuodami norvegų laivą Independence, kaip energetikos „sėkmės istoriją“.
Kišiniove, taip sakant, pasakojimu apie Independence irgi pasigyrė.
Kas gi pasikeitė?
Visų pirma, SGD energetika JAV išėjo iš mados ir Vašingtone neteko savo lobistų. Dabartiniu metu vyraujantieji JAV Kongrese demokratai siūlo uždrausti frekingą – hidraulinio skaldymo būdą skalūnų dujoms išgauti.
Atitinkamai, Amerikoje ir Europoje SGD terminalai jau nebereikalingi. Gi tai buvo amerikiečių projektas: pati Lietuva sau išsinuomavo Independence ir, rekomenduojant NATO Energetinės nepriklausomybės centrui Vilniuje, agitavo visą Europą padaryti tą patį. Skaityk – amerikiečiams reikalaujant.
Dabar Klaipėdoje sėdi prie suskilusios geldos.
Antra, dabartinė energetikos krizė SGD temą uždarė ilgam laikui. Esant sąlygoms prie kurių nėra prieinamas netgi pats pigiausias energijos šaltinis – vamzdynų dujos iš Rusijos, nėra ko galvoti apie „žaliąją energetiką“ bei SGD terminalus.
Trečią, netgi tada, kai dujų kaina buvo nepalyginama su dabartine, Lietuva negalėjo išlaikyti SGD tiekimo iš JAV, Kataro ir Norvegijos naštos. Kad SGD terminalas Independence nebankrutuotu, prisiėjo (pradžioje netgi slaptai) SGD jam pirkti... iš Rusijos. Bingo! Rusiškų dujų alternatyva tapo rusiškos dujos!
Trumpai sakant, lietuviško dujų krizės sureguliavimo recepto Moldovai esmė tame, kad visiškai sugriauti visus santykius su Rusija, patirti didžiausius nuostolius, ieškant alternatyvos tiekimui iš Rusijos, ir, galų gale, vis tiek likti priklausoma nuo Rusijos energetikos klausime.
Pagrindinis čia, žinoma, visų santykių su Rusija sugriovimas. Lietuvos politinė klasė šioje srityje iš tikrųjų dideli meistrai, to jie tai tikrai išmokys.
Pas moldavus iš tikrųjų yra tik viena reali išeitis iš dujų krizės – jų politinės vadovybės dialogas su Rusijos vadovybe. Šiuo atžvilgiu jiems pavojingiausia yra tai, kad prezidentė Maja Sandu, vietoj to, kad bendrauti su vienintele šalimi, kuri gali išspręsti Moldovos problemą, tariasi su pačia paskutiniausiąją šalimi pasaulyje, kuri gali bet ką mokyti konstruktyvių santykių su Maskva.