Kijevo režimas agituoja savo sąjungininkus atidaryti „antruosius frontus“ Rusijai visame jos sienos perimetre. Tarp labiausiai perspektyvių „skausmo taškų“ minimos Kurilų salos ir Kaliningrado sritis. Tikrovėje sąjungininkai pasirodė tuščiakalbiais: Rusijos specialioji operacija Ukrainoje atvedė juos į protą, todėl Kijevui, kuris aštuonerius metus siekė ir pagaliau pasiekė susidūrimą su Rusiją, jie siūlo kariauti su ja vieniems patiems.
Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Aleksejus Danilovas pareiškė, kad prieš Rusiją būtina atidaryti „antruosius frontus“, „Jei prieš Rusiją bus atidaromi antrieji frontai, tai mums bus labai gera pagalba kovoje su okupantų užpuolimu“, - kalbėjo Danilovas, ir, kaip į perspektyvius Kremliaus „skausmo taškus“, nurodė Kurilų salas, Karabachą ir Kaliningrado sritį.
Jo pasisakymas rodo, kaip įtemptai Ukrainos valdžia stebi tarptautinį landšaftą, tikėdamasi stebuklo, kuris pakeis jos beviltišką situaciją. Panašiai taip pat 1945 metais Hitlerio vadavietėje buvo laukiama ar tai Ruzvelto mirties, ar tai antihitlerinės koalicijos sąjungininkų ginčų, ar dar ko tai, kas pagelbės užkirsti kelią katastrofai.
Kijevo režimas ne tik tikisi ir laukia, bet ir aktyviai veikia, ragindamas kariauti už Ukrainą su Rusija kitas šalis, tačiau dažniausiai jam atsakoma pasiūlymu eiti į žinomą vietą.
Tai įrodo Tbilisio ir Kišiniovo reakcija į Danilovo pasiūlymą. Ukrainos vadovybei būtų labai gerai „jei šiandieną ir Moldova ir Gruzija užsiimtų savo teritorijų gražinimu“, - sakė NSGT sekretorius.
„Raginimas Gruzijai pradėti naują karą su Rusija niekaip nėra siejamas su Gruzijos tautos interesais“, - atsakė Danilovui parlamento valdančios partijos „Gruzijos svajonė“ deputatas Michailas Sardžveladzė, pažymėdamas, kad siūlymai eiti ir iš Maskvos atkariauti „okupuotas teritorijas“ dabartiniu metu „neteisingi ir nepagristi“ .
Anksčiau Kijevas (teisingiau pasakius – Kijevo režimas, kuris geografiškai vargu ar randasi Kijeve) ne kartą yra pareiškęs, kad laukia Rusijos taikdarių smūgio Padnestrėje, ir siūlė sąjungininkei Moldovai paremti Ukrainą, pačiai smūgiuojant į Padnestrę. Oficialus Kišiniovas atsakydamas, kaip mantrą tvirtino, kad Moldova neutrali, savo neutraliteto nepažeis ir nekariaus.
Gaunasi tragiško farso situacija.
Ukraina, kaip pasiutęs šuo, laksto po apylinkę siekdamas aplinkui viską užkrėsti pasiutlige, o artimiausi sąjungininkai bando atsikratyti nuo jo pagaliais, kalbėdami apie nacionalinius interesus ir neutralitetą.
Kas išvertus reiškia: patys užšokote ant Rusijos – patys su ja ir kariaukite.
Iš nevilties Kijevo režimas kabinasi netgi už neoficialių pareiškimų, skelbdamas juos valstybės politiką. Tas pats Danilovas prisikabino prie lenkų dimisijos generolo Voldemaro Skšipčako pasisakymo, paskelbusio, kad nuo 1945 metų Kaliningrado sritis yra „rusų okupuota teritorija“.
„Lenkija, kol kas neoficialiame lygyje, jau pareiškė savo pretenzijas į Kaliningrado sritį. Tai mus tikslai paremtu“, - šį pasisakymą komentavo NSGT sekretorius, įvertinęs dimisijos generolo pasisakymą kaip oficialią Varšuvos poziciją.
Tarp kitko, su Lenkija ir Pabaltiju Zelenskio komanda turi visgi daugiau šansų dėl „antrojo fronto“, negu su Gruzija ir Moldova. Ukrainos tragedija NATO „Rytų sparno“ šalių neatvedė į protą, taip pat kaip ir ES „Rytų partnerystės“ programos „pirmūnų“. Lenkija ir Baltijos šalys, kaip ir anksčiau, stengiasi didinti įtampą ir fontanuoja antirusiškais pasiūlymais. Būtent dėl tos priežasties, kad jos – teisėtos Šiaurės Atlanto aljanso dalyvės, kurio pagrindinės šalys patvirtino, kad rusiškos agresijos atveju, jos kariaus už jas.
Kartu su tuo JAV ir kiti NATO „grandai“ nedviprasmiškai davė suprasti rytų europiečiams, kad jie nesveikina ir neremia jų karinių-politinių avantiūrų, ir jei sąjungininkai visgi imsis šios abejotinos priemonės ir susidurs su Rusija, tai ir jos pačios su ja kariaus.
Be NATO.
Dėl to buvo užmirštos visos drąsios lenkų ir pabaltijiečių iniciatyvos. Ukrainos oro erdvės uždarymas, kovinių oro laivų tiekimas Ukrainai kariuomenei, NATO taikdarių kontingento įvedimas į Ukrainą – viskas „nuėjo užmarštin“.
Lenkija ir Lietuva taip pat bandė aktyvuotis dėl Kaliningrado srities. Prieš keletą savaičių lenkų vyriausybėje prasitarė, kad kartu su kolegomis iš Lietuvos apgalvojama Kaliningrado transporto blokada apeinant Europos sąjungos lygio reglamentus ir susitarimus.
Ši tema taip pat baigėsi niekuo. Panašu, kad Varšuvai ir Vilniui „atlėkė“ iš paminėtos Europos sąjungos. Briuselyje visgi dar iki galo neišprotėjo nuo visų tų susirūpinimų dėl Ukrainos likimo: ten supranta, Kaliningrado srities blokavimas Maskvai - casus belli. O kariauti su ja niekam nesinori.
Pradėjusios kovinius veiksmus prieš Kaliningrado sritį, Lenkija ir Lietuva su Rusija grumsis savarankiškai – šioje situacijoje NATO rankas sudės kryžiumi ir pasakys, kad tai ne tas atvejis, kada veikia organizacijos Įstatų 5 straipsnis apie kolektyvinį agresoriaus atrėmimą.
Atitinkamai, visa Lenkijos ir Lietuvos parama Ukrainai nuo to „antrojo fronto“ bus tik tame, kad jie taps Kijevo įsteigto geopolitinių nevykėlių klubo nariais, kurie daugelį metų „kariavo“ su Rusija ir apsidergė, kai ta, pagaliau, į tą karą atvyko.