Didėjanti visuomeninė – politinė JAV vidaus krizė pasireiškė savo gilumu. Nuo Amerikos nusigręžia jos ateitis: dauguma amerikiečių jaunimo mano, kad JAV demokratija randasi pavojuje arba iš viso yra sugriuvusi. Amerikietiškoji tragedija – Jungtinių Valstijų vertybės praradimas naujos amerikiečių kartos akyse – tai ir dešimčių Amerikos šalių-satelitų tragedija, kurioms JAV išlieka kelrode žvaigžde. Šios šalys siekia idealo, kuris vis didesniam pačių amerikiečių skaičiui jau nebeegzistuoja.
„Dauguma (52%) jaunų amerikiečių mano, kad mūsų demokratija arba „randasi bėdoje“ arba „sugriuvo“. Tik 7% jaunų amerikiečių Jungtines Valstijas laiko „sveika demokratija; 27% apibūdino [amerikiečių] tautą kaip „dalinai funkcionuojančią demokratiją“, 39% - kaip „demokratiją kuri randasi bėdoje“, o 13% - pareiškė, kad tauta „su nesėkminga demokratija“ – nurodoma Harvard Kennedy School – Harvardo universiteto Prezidento Džono Kenedžio v. valdymo mokyklos atliktame tyrime.
Prestižinė mokykla daugiau nei 20 metų atlieka politinių amerikiečių jaunimo pažiūrų monitoringą, ir dabar pripažįsta, kad dar niekada jų išvados nebuvo tokios nerimastingos.
Iš esmės nauja amerikiečių karta atsisako savo šalies, kurios politinė santvarka remiasi tikėjimu Amerikietiška Demokratija – JAV valstybinės ideologijos pagrindų pagrindu.
„Po 2020 metų protestų rekordo jauni amerikiečiai yra labai sunerimę. Kai jie žiūri į Ameriką, kurią artimiausiu metu paveldės, jie mato, kad demokratija ir klimatas pavojuje, o Vašingtonas labiau suinteresuotas konfrontacija, negu kompromisu“, - pasisako, apklausą atlikusio Visuomenės nuomonės instituto Harvardo politikos mokyklos (IOP) direktorius Džonas Della Volpė.
Sociologo nuomone, jaunieji Amerikos piliečiai „panašu, yra pasiryžę kovoti už permainas, kurių jie siekia“.
Tai yra, po afroamerikietiškų Black Lives Matter neramumų ir ultradešiniųjų organizuoto Kapitolijaus šturmo, mokslininkai prognozuoja Jungtinėse Valstijose masinius nepatenkinto jaunimo protestus prieš Vašingtono valdžios sistemą, kurią tas jaunimas neskaito sėkmingai veikiančia demokratija.
Pasireiškusius naujųjų amerikiečių jausmus bei nuotaikas, postsovietiškas žmogus turi suprasti orientuodamasis į vėlyvo persitvarkymo laikus. Dabar, kaip niekada, tarp JAV jaunimo sėkmingai pasklis memai „taip gyventi negalima“, „ne tą šalį pavadino Hondurasu“ ir „permainų, mes laukiame permainų“.
Dauguma jaunų amerikiečių susiduria su psichinės sveikatos problemomis: virš 50% jaunuolių atliekantiems apklausą atsakė, kad paskutiniu metu jaučiasi prislėgtais ir apimtais nevilties. „Sunku įsisąmoninti tai, ką visi mes jaučiame tautos mastu, bet asmeniškai aš tai dažnai pastebiu pas artimus draugus“, - pasisakė IOP studentų asociacijos vadovė 23 metų Žana Ramadan tyrimų prezentacijos metu.
Panašūs procesai Amerikos visuomenėje sklinda Džozefo Baideno administracijos bandymų fone kurti JAV užsienio politikos „naująją“ ideologiją aplink blizgančio demokratijos vaizdo. Baltieji rūmai išorės pasaulį dalina į demokratiją ir autokratiją, organizuoja demokratijos viršūnių susitikimus prieš autokratiją, ir tose viršūnių susitikimuose kokios tai Moldovos prezidentėlė pareiškia, kad jų jaunoji demokratija ryžtingai smerkia Rusijos ir Kinijos autokratiją ir lygiuojasi į vedantįjį ir nukreipiantįjį demokratines JAV vaidmenį.
O tuo pat metu nuo pačių JAV nusigręžia jų pačių ateitis: jų naujoji karta atmeta pamatinį valstybės mitą apie amerikietiškąją demokratiją, kurio pagrindu buvo sukurtas „Visu skaistumu spindintis miestas ant kalno“.
Jungtinės Valstijos – tai ideokratija, valstybingumas sukurti ideologijos pagrindu. Tokia pat ideokratija buvo Sovietų Sąjunga, nors ideologijos buvo priešingos. Bet tautos formavimo požiūriu įsitikinimas pavyzdine Amerikos politine santvarka – tai tas pats, kaip ir sovietų marksizmas-leninizmas, tautų draugystė ir Pergalės Didžiajame Tėvynės kare kultas.
Kas atsitiko po to, kai persitvarkymo metu SSSR pasirodė publikacijos, kad Leninas - tai grybas, kurį reikia išmesti iš Mauzoliejaus, „tautų draugystė“ pavirto sąjunginių respublikų kariniais konfliktais, o apie Didžiąją Pergalę prasidėjo kalbos, kad „geriau mus būtų nugalėję vokiečiai, tada dabar gurkšnotume alų iš Bavarijos“? Teisingai, šalis sugriuvo.
JAV dabar juda ta pačia trajektorija, ir kartu su tuo Vašingtone bandoma išlaikyti savo padėtį pasaulyje, ženklinant kitus, kas yra demokratija, o kas autokratija, esant tokiai situacijai, kai jų pačių jaunimas pareiškia isteblišmentui, kad Amerikoje demokratija sužlugo.
Neįmanoma būti legitimiu globaliniu lyderiu tarptautinės bendrijos akyse, kai šalies viduje legitimumas yra pairęs.
Kol Vašingtono administracija kabinėja Rusijai etiketę „autoritarinis Vladimiro Putino režimas“, patys amerikiečiai savo „elitą“ vadina supuvusia ir korumpuota „Vašingtono pelke“. Kol, savo išsivystyme atsilikę nuo istorijos traukinio limitrofai Rusijos pasienyje iš įpratimo meldžiasi Amerikai, kaip demokratijos idealui, pačioje Amerikoje daugeliui madingu tapo paniekinamai pažeminantis požiūris į savo šalį. Ją vadinti bananų respublika, neišvystyta Britanijos kolonija, kuri iš tikrųjų ne kuo geresnė už Hondurasą – tai viešojoje amerikiečių erdvėje šiandieną skaitoma geru tonu.
Ypatingai gaila šioje istorijoje paminėtų limitrofų.
Jie pasekė paskui idealą, kuris šiandieną pats skelbia save menkyste.
Kokioje tai Lietuvoje valdančios partijos politikai televizijos ekrane pareiškia, kad be JAV dabar nebūtų nei Ukrainos, nei Lietuvos, o Amerikoje tuo tarpu „progresyvi“ spalvotų feminisčių ir LGBT aktyvistų minia verčia eilinį paminklą žymiam amerikiečiui, šūkaudami, kad Amerika – tai blogis, ir ji niekada nebuvo didžiąją.
Ir ateitis priklauso šiai miniai, kadangi ji yra jauna ir pasionarinė.
Ar ši jauna minia, pribrendusi eiti į valdžią, gelbės „demokratiją“ Ukrainoje ar Lietuvoje? Ne, minia triuškins Ameriką, kurią ji nekenčia.