Vasario 3 d. Lietuvos ambasadorius Rusijoje Eitvydas Bajariūnas susitiko su Rusijos Federacijos Visuomenės Rūmų (VR) atstovais. Pažymėtina, kad susitikimo organizavimo iniciatyva priklausė pačiam diplomatui. Rusijos šaliai tai buvo siurprizu. Apie tai, kodėl dialogo pradžią su Bajariūnu galima pavadinti įvykiu, pažymėtu ženklu “plius” ir kad šiame dialoge buvo kalbama apie Rusijos karinių pajėgų pensininko Jurijaus Melio persekiojimą Lietuvoje, RuBaltic.Ru analitikos portalui papasakojo Rusijos Visuomenės Rūmų atstovas Michailas Aničkinas.
- Ponas Aničkinai, RF Visuomenės Rūmų Interneto svetainėje gana smulkiai aprašytas susitikimas su Lietuvos Respublikos nepaprastuoju ir įgaliotoju ambasadoriumi RF Eitvydu Bajariūnu. Susidaro įspūdis, kad jame vyravo maloni armosfera: buvo aptariami klausimai dėl kurių Maskva ir Vilnius gali efektyviai saveikauti, organizuoti bendradarbiavimą. Ponas Bajariūnas netgi pažymėjo, kad daugelis lietuvių “gyvena Rusijoje ir jaukiai jaučiasi”. Bet vėliau Jūs pažeidėte idiliją, paliesdami ruso Jurijaus Melio baudžiamojo persekiojimo temą. Ar aš teisingau suprantu įvykių eigą?
- Pradėkime nuo to, kad susitikti pasiūlė pats Lietuvos ambasadorius, tai buvojo iniciatyva. Tiesiai pasakius, neįprasta iniciatyva. Jums gi žinoma kas vyksta tarptautinėje arenoje. Ir staiga Lietuvos ambasadorius išreiškia pageidavimą apsilankyti RF Visuomenės Rūmuose, susipažinti su mūsų civilinių institucijų veikla. Manau, kad iš jo šalies tai buvo svarbus ir neordinarus žingsnis.
Bendrai, Eitvydas Bajariūnas apibūdinamas kaip gana tvirtas mūsų šalies atžvilgiu politikas. Be to jis turi didelė praktinę patirtį, anksčiau buvo konsulu Sank-Peterburge.
Grynai žmogiškai jis nėra abejingas kaip klostosi santykiai tarp Lietuvos ir Rusijos. Mums bendraujant tai buvo jaučiama.
Bajariūną domino kokiu būdu pas mus susidėstę civilinės visuomenės ir valdžios santykiai. Jo požiūriu tai gana įdomi tema, kurią jis nagrinėja, kad ką tai, galimai, taikyti Lietuvoje.
Rūmų sekretorė Lidija Michejeva į susitikimą pakvietė Tautinių ir tarpreliginių santykių derinimo komisijos pirmininką Vladimirą Zoriną, Demografijos, šeimos apsaugos, vaikų ir tradicinių šeimos vertybių komisijos pirmininką Sergejų Rybalčenko.
Aš taip pat buvau pakviestas, kadangi Visuomenės Rūmai nuosekliai bando ginti mūsų piliečius nuo neteisingo teismo Vilniuje. Saugumo ir sąveikos komisijoje prie Visuomenės stebėsenos komisijos buvo įsteigta ir funkcionuoja darbo grupė, kuri užsiima šiuo klausimu. Mes turime paruošę rimtas programas, nukreiptas ginti mūsų tėvynainių teises.
Ar mes galėjome apeiti Jurijau Melio likimą? Žinoma, ne. Mus tai principingai svarbus momentas.
Rybalčenko palietė migracijos temą. Aš taip pat pasakiau keletą pastabų, pavyzdžiui, priminiau apie Europos Sąjungos kvotas, remiantis kuriomis Pabaltijys privalės priimti migrantus, kurių kiekis sudaro 10% savų gyventojų. Kyla logiškas klausimas: kokia kalba po 30 metų bus kalbama Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje?
Buvo laiko atsiduoti nostalgijai. Aš prisiminiau, kad jaunystėje buvau „Žalgirio“ krepšinio klubą iš Kauno sirgaliumi, prisiminiau klubo žaidėjų pavardes. O toliau prisiėjo akcentuoti dėmesį į mums skausmingus klausimus. Aš kalbu ne tik apie 1991 m. sausio 13 d. bylą.
Į Visuomenės Rūmus kreipiamasi dėl nacizmo heroizavimo Lietuvoje, dėl rusakalbės žiniasklaidos engimo ir panašiai. Bet pats plačiausiai nuskambėjęs atvejis – tai Jurijau Melio likimas.
Ambasadorius buvo painformuotas, kad RF Visuomenės rūmai šiuo metu rengia kreipimąsi Lietuvos prezidento vardu dėl Jurijaus Melio išlaisvinimo. Ponas Bajariūnas pareiškė, kad yra pasiruošęs jį perduoti tiesiogiai savo šalies vadovui.
- Kaip jis iš viso reagavo? Ar nebandė įrodyti, kad tai yra Lietuvos vidaus reikalas, į kurį Rusija neturi įsimaišyti?
- Bajariūnas mano pasisakymą įvertino su supratimu. Dar kartą pažymėsiu, kad visa priemonė buvo labai konstruktyvi. Lietuvos ambasadorius sudarė taktiško ir protingo žmogaus įspūdį. Jis įdėmiai klausėsi, bandė sušvelninti aštrius kampus.
Pavyzdžiui, Bajariūnas pažymėjo, kad Lietuvoje įstatymas draudžia nacizmo heroizavimą, mokyklose ir vaikų darželiuose nedraudžiamas dėstymas rusų kalba. Vyko ramus pasikeitimas nuomonėmis. Pati susitikimo atmosfera buvo labai geranoriška.
- Nejaugi Lietuvos ambasadorius nieko nesakė apie „rusišką invaziją“ į Ukrainą arba apie Rusijos - Baltarusijos karinių pajėgų manevrus, kurie, būk tai, sudaro grėsmę Lietuvai?
- Ne. Ukrainos jis išviso nelietė – ją gana kvalifikuotai apėjo. Be to Bajariūnas pasiskundė, kad Rusija ne labai atidžiai prižiūri kai kuriuos savo kapus Lietuvos teritorijoje.
Aš užtikrinau, kad esame pasirengę išsiusti ekspertų delegaciją patikrinti Rusijos istorinių veikėjų bei raudonarmiečių kapų stovį.
Jei Vilnius neturi nieko prieš, tai mūsų specialistai tuo užsiims.
Iš viso, susitikimas buvo organizuotas labai operatyviai. Pradžioje mes net nesupratome, staiga dėl ko Lietuvos ambasadorius vyksta į Visuomenės rūmus? Bet prasidėjus dialogui viskas tapo aišku. Prieš save mes pamatėme žmogų, kuris yra nusiteikęs konstruktyviniam bendradarbiavimui.
- O ar kiti ambasadoriai lankosi RF Visuomenės Rūmuose?
- Paskutinį kartą buvo Etiopijos atstovas. Mes stebėjome rinkimus šioje šalyje, todėl ambasadorius paprašė susitikimo, norėjo sužinoti mūsų nuomonę apie pamatytą. Bet Lietuva... Tai ypatingas atvejis. Ponas Bajariūnas vertas pagarbos.
- Logiška manyti, kad jo vizitas į VR buvo suderintas su šalies prezidentu arba URM vadovu.
- Taip, aš nemanau kad ambasadorius galėjo žengti šia linkme be Lietuvos prezidento sutikimo. Ten tikriausiai viskas suderinta. Kovo mėnesį pas mus, į VR atvyksta Lietuvos visuomenininkai. Tai opozicinių pažiūrų žmonės, artimi Algirdui Paleckiui. Anksčiau jie pabuvojo Baltarusijoje, dabar panoro apsilankyti Rusijoje.
Gal būt, būtent tai ir paskatino Lietuvos ambasadorių, sakykime, suveikti anksčiau?
Bet kokiu atveju gavosi netikėtas ir neordinarinis įvykis, pažymėtas ženklu “plius”
- Grįžkime prie Jurijaus Melio. Ar aš teisingai suprantu, kad VR įkurta kokia tai darbo grupė dėl jo baudžiamosios bylos.
- Jei būti tiksliu, tai situacijos monitoringo ir medžiagos, susijusios su 1991 metų sausio mėnesio 13d. įvykiais Vilniuje, analizės darbo grupė. Ji intensyviai dirbo, svarstė, surinko labai daug dokumentų.
Būtent ji paskelbė rezoliuciją dėl 2019 m. kovo mėnesio 27 d. Lietuvos teismo posėdžio ir principingai įvertino šį įvykį.
Mes tiesiai pareiškėme, kad Jurijus Melis nuteistas neteisingai.
Ir visgi byla netapo rezonansine. Daugelis mūsų You Tube-kanalo RuBaltic.Ru skaitytojų ir žiūrovų mano, kad Rusija ėmėsi nepakankamai priemonių, kad išlaisvinti savo pilietį. Prisiminkime, kaip buvo ginamas Ukrainoje areštuotas žurnalistas Kirilas Višinskis. O su Meliu kažkodėl tai kitaip.
- Pasakykime, kad tai labai nemalonus ir nepatogus įvykis dviejų šalių santykių vystymuisi. Bet mes neturime apie jį nutylėti. Sausio 13 d. bylos figurantus teisė už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus prieš žmoniškumą. Tai rimtas iššūkis mūsų valstybei.
Apie kokius karinius nusikaltimus iš viso kalbama? Į tai aš atkreipiau Lietuvos ambasadoriaus dėmesį: SSSR ir Lietuva nekariavo, Rusija ir Lietuva nekariavo.
Žinoma, reikalinga labai aktyvi mūsų valstybės organų poziciją, kurios mes nestebime. O vėliau viskas užsimirš. Jau auga antra žmonių karta, kuri nelabai supranta, kas vyko 1991 metais. Kaip jiems suprasti?
Atsiliepia tinkamos žiniasklaidos ir valstybės propagandos nebuvimas (gera šio žodžio prasme). Aš manau, kad Jurijaus Melio bylą ir kitus nuteistuosius už 1991 m. sausio mėn. 13 d. Vilniuje įvykius jokiu būdu negalima palikti savieigai.