Rimo Tumino tėvas Antanas tikėjo tarybine santvarka, ir todėl sau prisiėmė naują vardą – Vladimiras, Lenino garbei. Apie tai praeitą savaitę pats Rimas Tuminas pasakojo interviu Vladimirui Pozneriui pirmajame Rusijos televizijos kanale.
„Aš manau, jog Rusija išgelbėjo pasaulį nuo fašizmo ir kad mes laimėjome Didžiajame Tėvynės kare. Laimėjome todėl, kad rusai savęs negailėjo ir paaukojo save ant Pergalės aukuro. Mano tėvas atėjo iki Berlyno ir 1945 metais grižo namo. Jis retai kalbėjo apie karą, bet save laikė nugalėtoju. Karas jo nepaliko iki gyvenimo pabaigos, jis jame liko visam laikui“, - citavo Pozneris ankstesnį Tumino pasisakymą ir paklausė, ar jis laiko rusų žmones „okupantais“?
„Ne nelaikau“ – vienareikšmiai atsakė Rimas Tuminas.
„Okupantai – tas [žodis] iškilo vėliau, žymiai vėliau. Mes kalbame apie mano tėvą ir tą gyvenimą, tą to meto tikėjimą, Ir nebuvo okupantų“, - tikino režisierius iš Lietuvos.
Nesunku įsivaizduoti Lietuvos reakciją.
Įžymus tautietis išdrįso pasikėsinti į patį švenčiausią, pavadindamas „sovietų okupacijos“ doktriną išgalvotu konstruktyvu, kurio patys lietuviai sovietmečiu nenaudojo – už tokį pagrindinio nacionalinio Tabu pažeidimą šiuolaikinėje Lietuvoje baudžiama visuomeniniu pjudymu ir keliais metais kalėjimo.Išsigandęs savo pačio pasisakymo, režisierius iškarto ėmėsi ilgo ir išplėsto pasiteisinimo.
„Niekas neneigia aukų, žmonių, eilinių žmonelių, milijonų žuvusiųjų. Aš lenkiu galvą prieš bet kurį žuvusįjį: vokietį, anglą, prancūzą, amerikietį. Į tikrą mėsmalę patekę žmonės. Dėl prakeiktų politikų per okupaciją vykdytų pasaulio dalybų Lietuva išgyveno siaubingus reiškinius, daug kentėjo ir Latvija, ir Estija. Jeigu būtų suprasta, kad aš mąstau ir manau kitaip, tai jau būčiau nebe aš. Manau, mes visi suvokiame, suprantame, kad buvo ir okupacija, ir holokaustas. Taigi, tai buvo provokacija“, - rašė Vachtangovo teatro meno vadovas dėl interviu Pirmajame kanale.
Nereikia smerkti žmogų už tai, jog, iš pradžių jis tvirtino vieną, o paskui rašo kitą. Rimas Tuminas – Lietuvos pilietis, ir tuo viskas pasakyta. Tai Rusijoje jis galėtu laisvo pokalbio metu pasakyti viską, ką galvoja. Būtu pasakęs Vladimirui Pozneriui, jog Lietuvoje buvo sovietų okupacija – nieko už tai Rusijoje jam nebūtu. Dargi taptų „senosios gvardijos“ – liberalinės inteligencijos, kuri kiekvieną pirmadienio naktį žiūri programą „Pozner“, stabu.
Bet tai, gi, „demokratinė“ Lietuva. Savo „pasiaiškinimą“ jai Tuminas, pagal visus požymius derino su advokatu, kad nepapulti už grotų už „okupacijos“ neigimą.
Lietuvos valstybinėje žiniasklaidoje jau prasidėjo įžymaus kultūros veikėjo pjudymas, o Lietuvos vyriausybėje jau užtraukė dainą apie „mikštąją galią“ ir „Kremliaus agentus“.
LRT kanalas - lietuviškas Pirmojo kanalo analogas – paskelbė, jog bandė susiskambinti su Rimu Tuminu, bet šis nepakėlė ragelio, kadangi serga vėžiu, jis hospitalizuotas ir ruošiamas operuoti. Tačiau Lietuvos valstybiniai televizijai netgi mirtina liga – nesudaro pagrindo nesikalbinti prie žmogaus, kai kalbama apie pasikėsinimą į oficialiąją ideologiją.
„R. Tuminas savo pasisakymais ne kartą kėlė audras Lietuvoje. 2015-aisiais su J. Vachtangovo teatro spektakliu „Nusišypsok mums, Viešpatie“ viešėdamas Niujorke pateisino kietą Vladimiro Putino ranką, sakydamas, kad griežtas valdymas Rusijoje tiesiog būtinas“, - rašoma LTR Interneto svetainėje.
Finalinis (nuo kojų verčiantis)! argumentas, kodėl negalima atleisti Tuminui: „Putinas buvo dažnas svečias režisieriaus iš Lietuvos spektakliuose Maskvoje“.
Tikriausiai bus ir administracinės šio „nagrinėjimo partijos komitete“ pasekmės. Lietuvos kultūros ministerijoje manoma jog „Kremliaus agento“ pasiaiškinimų nepakanka, kad jam palikti Vilniaus Mažąjį dramos teatrą, kuriam jis taip pat ir vadovauja.
„Pirmiausia norėtųsi gerb. R. Tumino nuomonės apie tai, kokias pasekmes sukėlė jo interviu ir kokių pasekmių ateityje jis gali turėti Mažajam teatrui. Lauktume jo komentaro Lietuvos žmonėms, šalies žiniasklaidai“, – sako Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys.
Tai yra, be įtikinančio atgailos akto, saviplakos, ir pačio savęs apmėtymo akmenimis, režisieriui iš Rusijos į Lietuvą gėriau negrįžti. Susitikimas su istorine tėvyne įžymiam lietuviai gali tapti baisesniu ne vėžinis navikas.
Apie ką sako ši makabrinė istorija?
Tik apie tai, jog Lietuva – tai totalitarinė valstybė, sugebanti sunaikinti bet kurį laisvai mastantį žmogų, kuris vergiškai nenulenkia galvą prieš jos totalitarinę ideologiją.
Ar galima Rusijoje įsivaizduoti, jog Pirmasis kanalas skambina į ligoninę mirtinai sergančiam vėžiu kultūros veikėjui, reikalaudamas pasiteisinimo už Putino kritiką? Jei taip atsitiktų, skandalas būtu tęsiamas kelėtą mėnesių.
Dėl Tumino kazuso Lietuvoje, geriausiu atveju, stengiasi nutylėti. Blogiausiu – prisijungia prie kolektyvinio pjudymo ir pradeda moralinį režisieriaus naikinimą.
Taip, kad Lietuvos dydis, jos ES ir NATO narystė, neturi nieko apgaudinėti dėl „demokratijos“, kuri ten viešpatauja. Sovietmečiu buvo priimta sakyti, jog ne tą šalį pavadino Gondurasu. Mūsų laikais ne tą šalį vadina Mordoromu.