Rusijos ambasada Lietuvoje pavadino gėda nuosprendį visuomeniniam veikėjui iš Klaipėdos Aleksejui Greičiui, kuris gavo keturis metus kalėjimo, kaltinant šnipinėjimu už tai, jog prižiūrėjo tarybinių karių kapus ir teikė pagalbą organizuojant „Nemirtingą pulką“ Klaipėdoje. „Greičiaus byla“ netikėtai sukėlė rezonansą Rusijoje, kurios informacinė erdvė paprastai yra abejinga tam, kas vyksta Pabaltijyje. Greičiaus kaltinamo absurdiškumas peržengia visas ribas, o nuosprendis paremtas isteriška neapykanta Rusijai – esant tokiems santykiams Maskvai tik belieka priimti tokius santykius ir oficialiai pripažinti Lietuvą Rusijai nedraugiška šalimi.
„Gėdingu laikome Lietuvos valdžios veiksmus, skyrus ketverių metų laisvės atėmimo bausmę A. Greičiui, jaunimo asociacijos „Juvenis“ atstovui, akcijos „Nemirtingas pulkas“ organizatoriui Klaipėdoje“, – rašoma paskelbtame Rusijos ambasados Lietuvoje pranešime. - „Naujas Vilniaus politinių represijų prieš savo piliečius etapas nusipelno dėmesio ir atitinkamos atitinkamų tarptautinių organizacijų reakcijos“.
Priminsime, jog tik prieš keletą dienų iki to Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksejus Isakovas pasisakė apie Maskvos suinteresuotumą gerais santykiais su Vilniumi. Praėjus mažiau nei dviem savaitėm Rusijos atstovų retorika – „gėda“ ir politinės represijos„.
Temą galima laikyti užbaigta.
Apie jokius geros kaimynystės santykius su Lietuva neprisieina kalbėti todėl, jog į viską, kas yra susiję su Rusija, Lietuvos valdžia reaguoja su kažkokia tai priepuoliška rusofobija.
Nuosprendis Aleksėjui Greičiui tai visiškai patvirtina. Šios bylos rezonansas peržengė Lietuvos ribas: dėl Greičio šių eilučių autoriui skambino ne tik Rusijos žiniasklaidos atstovai, bet ir trečiųjų šalių žurnalistai, nors, tuo kas vyksta Pabaltijyje, įprastai, niekas nesidomi.
Atvejis su Greičiu tapo išskirtiniu. Nuo nuosprendžio Rusijos karininkui Jurijui Meniui, gavusiam 7 metus kalėjimo (dabar jau 10) pagal straipsnį „karo nusikaltimai ir nusikaltimui žmoniškumui“ už tai, jog 1991 metų sausio mėnesio 13 naktį tanko žibintais švietė į minią greta Vilniaus televizijos bokšto, laikų Lietuvos kreivasauga neskelbė absurdiškesnių verdiktų.
„Greičiaus byla“ kažkuo tai dar absurdiškesnė nei „Menio byla“. Lietuvos valdžia ne tik vėl pasodino į kalėjimą neabejotinai žinoma nekaltą žmogų, bet dar ir netiesiogiai patvirtino, jog jis yra nekaltas.
Teismas pripažino, jog visuomeninis aktyvistas iš Klaipėdos neturėjo jokios prieigos prie valstybinės paslapties, Rusijai šios paslapties neišdavė, ir, kaip seka, šnipinėjimu neužsiiminėjo, bet jį pasodino ketveriems metams ...už šnipinėjimą.
Nagrinėjant šios bylos detales belieka tik stebėtis.
Kaltinamo šalis tvirtina sekantį. Rusijos FST Pasienio tarnybos Kaliningrade pareigūnas užverbavo Baltijos jaunimo asociacijos „Juvenis“ direktorių, žinomo Lietuvos rašytojo sūnų Aleksėjų Greičių, kad pastarasis rūpintųsi paminklais tarybiniams kariams Klaipėdos krašte, prižiūrėtu raudonarmiečių kapus ir gegužės 9 d. Klaipėdoje organizuotu „Nemirtingą pulką“. To siekdamas, FST pareigūnas siuntė Greičiui pinigus, o visuomenininkas, atsakydamas kuratoriui siuntė sutvarkytų kapelių, nušienautų vejų ir publikuojamos spaudoje medžiagos apie „Nemirtingą pulką“ fotografijas.
Būtent paminklų ir kapelių fotografijas Lietuvos Temidė pavadino duomenų perdavimu užsienio žvalgybai. Ir Lietuvos teismas patvirtino: bendradarbiavimas su užsienio žvalgyba, netgi jei jis nėra susijęs su valstybės paslapties atskleidimu, vis viena – šnipinėjimas.
Jokia „Kremliaus propaganda“ nesugebės labiau sugriauti Lietuvos, kaip teisinės valstybės įvaizdį, kaip ši baudžiamoji byla. Tokio koncentruoto kliedesio nebuvo netgi „Jurijaus Mielio“ byloje.
Visų pirma, karių kapų priežiūra ir „Nemirtingo pulko“ organizavimu visame pasaulyje užsiima Rusijos diplomatinės atstovybės užsienyje. Tai ypatingai aktualu tokiose šalyse, kaip Lietuva, kur memorialinė veikla – viena iš nedaugelio, kuria gali užsiimti Rusijos diplomatai, būdami izoliuoti buvimo šalyje. FST įsiterpti į šią, susijusią su paminklų priežiūra konsulatų bei ambasadų veiklą, paprasčiausiai yra kvaila.
Antra, pats Lietuvos teismas pažymėjo, jog Greičiaus veikla ne buvo slaptos informacijos rinkimu, valstybės paslapties atskleidimu, šnipinėjimu. Bet nuteisia už šnipinėjimą...
Trečia, rimtose šalyse, tokiais kaltinimais, kaip “šnipinėjimas“ ir „valstybės išdavimas“ be reikalo nesišvaistoma. Tai sunkūs nusikaltimai, už kuriuos, jei jie yra įrodyti, pavyzdžiui, JAV galima kalėti iki gyvos galvos.
Tik bananų respublika gali pasodinti ketveriems metams į kalėjimą savo politinį oponentą, kaip priešo šnipą už tai, kuo jis, neabejotinai žinoma, neužsiiminėjo.
Kaip čia neprisiminti kitą „valstybės priešą“ – Algirdą Paleckį, kurį Lietuvos teisėsaugininkai taip pat apkaltino valstybės išdavimu (už tai, jog šis rašė knygą) ir paleido stebėjimui su elektronine apyranke taip, jog dabar Paleckis netgi išstoja mitinguose.
Ketvirta, visuomenininkas iš Klaipėdos iš viso negalėjo perduoti duomenis užsienio žvalgybai, kadangi FST – ne žvalgyba. Rusijoje yra atskira organizacija, užsiimanti žvalgybinę veikla – IŽT, išorinės žvalgybos tarnyba. Bet Lietuva įrodinėja, jog žvalgybine veikla užsiiminėjo būtent FST, bet ne kaip tokia, o Pasienio tarnyba, kuri yra Federalinės saugumo tarnybos sudėtyje.
Tai yra, pasienietis užverbavo Aleksėjų Greičį ir gaudavo iš jo „žvalgybos duomenis“ atrestauruotų tarybinių paminklų fotografijų pavidalu. Laikantis tokios logikos, dešimtys tūkstančių lietuvių, kurie iki pandemijos lankėsi Kaliningrado srityje – užverbuoti šnipai. Gi, visi jie, be jokių išimčių, perdavinėjo FST Pasienio tarnybai informaciją savo pasų duomenų pavidalu.
Tokie kaltinimai ir toks nuosprendis – sveiko proto įžeidimas ir spjūvis į Rusiją, kuriuo Lietuvos valdžia duoda suprati, jog simpatizuojančius Rusijai Lietuvos piliečius ji kamuos morališkai ir fiziškai.
Patiems Lietuvos piliečiams duodama suprasti, jog Lietuvoje simpatijos Rusijai – tai kriminalinis nusikaltimas. Aleksėjaus Greičio „valstybės išdavimas“ yra tame, kuomi daugelį metų užsiiminėjo visuomeninis veikėjas. Prižiūrėjo tarybinių karių kapus, gynė karo paminklus, rėmė „Nemirtingo pulko“ organizavimą.
Tuo pačiu Baltijos jaunimo asociacijos „Juvenus“ vadovas išdavė Lietuvą, kurį jau daugelį metų švarina biografijas ir heroizuoja nacių kolaboracionistus – Holokausto organizatorius.
Tarp kitko, Holokausto metais Aleksėjau Greičiaus senelis ir senelė gelbėjo Lietuvos žydus, už ką Izraelis jiems suteikė Pasaulio tautų teisuolių vardus. Visuomenininko tėvas – rašytojas Rimantas Greičius gimė Sibiro tremtyje, bet užaugo dideliu TSRS patriotu. Tai taip pat yra ta priežastis dėl kurios reikia nekęsti tokių žmonių sūnaus ir anūko.
Kas liečia gerus Lietuvos ir Rusijos kaimyninius santykius, tai Greičiaus kazusas šią temą turi užverti visiems, kurie dėl to dar buvo apimti iliuzijų.
Lietuvos valdžia davė suprasti, kaip uoliai ir giliai ji neapkenčia Rusijos ir visų, kurie jai simpatizuoja. Esant tokiai situacijai, Maskvai tik belieka priimti tokius santykius ir oficialiai pripažinti Lietuvą Rusijai nedraugiška šalimi.
Su visomis sankcijomis ir visu kitu, kas priklauso nedraugiškoms šalims už iškeltą į oficialios ideologijos rangą rusofobijos statusą.