„Lietuvos geležinkelis“ painformavo Minską apie baltarusiškų trąšų tranzito sustabdymą. Lietuvos centrinis bankas paskaičiavo, kad dėl sankcijų „Belaruskaliuj“ šalis neteks apie 1% BVP. Klaipėdos meras perspėja apie masinius atleidimus iš darbo mieste, jei bus sustabdytas tranzitas iš Baltarusijos. Visa tai nemažina Vilniaus pasiryžimo šauti sau į koją. Kuo daugiau Lietuva praras dėl „pagristos vertybėmis“ šalyje valdančiųjų konservatorių užsienio politikos, tuo noriau jie daugins tuos praradimus. Remiantis jų iškreipta logika, savos šalies kankinimas - priemonė įrodyti JAV, ES, kad Lietuva – nėra niekam tikusi ES ir NATO dalyvė, ir jos verta pasiklausyti.
Ką gali tokia šalis kaip Lietuva: mažytė šalis be resursų, ir, galų gale, be žmonių, pasiūlyti savo vakarų sąjungininkams, jei ji nori būti pastebimu tarptautinės politikos dalyviu?
„Geopolitinio tilto“ tarp Rytų ir Vakarų variantas, kuris prieš 30 metų buvo siūlomas Pabaltijo šalims, jau seniai, kaip neaktualus, suglamžytas ir išmesta į šiukšlių dėžę. Jei Rytai ir Vakarai perspektyvoje ir bandys suartėti, tam jokių tarpininkų ir „tiltų“ jiems neprireiks.
Kad realiai būti naudingu Amerikai „Rusijos suturėjimo“ strategijoje, pas Lietuvą turi būti, nors ir kad, Lenkijos galimybes. Vilnius visomis išgalėmis stengiasi kovoti su rusiška įtaka Europoje, bet jėgų pakanka tik grėsmingiems pasisakymams. Todėl visas Vašingtono dėmesys – lenkams: būtent Lenkija yra skaitoma centriniu elementu Rusijos „suturėjimo“ sistemoje, ir, atitinkamai, „mylima amerikiečių žmona“.
Kas lieka dar? Būti geru kaimynu savo kaimynams, gyventi nei su kuo nesikivirčijant ir uždirbti vystant ekonominius ryšius su užsieniu? To nori paprasti lietuviai, bet jokiu būdu ne Lietuvoje valdantieji konservatoriai, kurių užsienio politikai, remiantis rinkėjų požiūriu į URM vadovą Gabrielių Landsbergį, pritaria 3% Lietuvos gyventojų. Bet „landsbergistams“ į tai nusispjauti: jų tikslinė auditorija randasi Vašingtone, o ne Lietuvoje, ir tą, už vandenyno sėdinčią auditoriją, visiškai nesudominsi Lietuvos draugystė su kaimynais, rūpinimasis savo interesais ir savo šalies praturtėjimu.
Todėl Vilniuje ir pažymima, kad remiasi ne interesais, o vertybėmis, kurios Lietuvai yra bendros su vakarų sąjungininkais. Tos vertybės – JAV globalinis dominavimas, prisidengiant kovos už žmogaus teises ir demokratiją lozungais įsikišimas į kitų šalių reikalus, kova su Rusija, su Kinija.
Principinė vertybių politika – tai ta pati niša, kurią gali užimti Lietuva, neturėdama aktyvios užsienio politikos resursų.
Tik tam, kad būti įtikinančia moralinio dorumo, principingumo ir nuoseklumo pavyzdžio vaidmenyje, Lietuvai reikia pastoviai įrodinėti Vakarams, kad iš savo „vertybių politikos“ ji neįsigyja sau jokios naudos, o tik aukoja ir kenčia.
Mazochistinė Lietuvos užsienio politika paaiškinama būtent tuo. Vilniui reikia demonstruoti, jog vargšė alkana Lietuva nuo atsidavimo vakarų idealams netenka daug daugiau, negu jos turtingi ir sotūs sąjungininkai, bet, skirtingai nuo jų, ji ne siekia niekinančios naudos ir negalvoja, kiek apsieis principingumas be kompromisų.
Bet kas kitas į tai pasakytų, jog lygiai todėl Lietuva – varginga ir alkana, o jos sąjungininkai – sotūs ir turingi, kadangi tie sąjungininkai skaičiuoja savo naudą ir galvoja apie pasekmes.
O štai Lietuvos valdžia mano, kad savęs kankinimas sukels pagarbą Lietuvai, Vakaruose ją pradės pastebėti ir prisiklausyti jos balso.
Todėl Lietuva visų garsiausiai Europos sąjungoje ragino įvesti sankcijas Rusijai, visų daugiausiai nuo tų sankcijų nekentėjo – ir su pasididžiavimu prisipažino apie tai, iš Europos sąjungos pareikalavo papildomų kompensacijų Lietuvos pieno perdirbėjams, kuriems Rusija uždarė savo rinką.
Todėl lietuviškos kompanijos į Lietuvą veža kinų prekes apeinant – per Latviją, vokiečių investoriai perspėja, jog Lietuvoje gali uždaryti savo gamybą, kad nebūtu problemų su Kinija – o Lietuvos valdžia pareiškia, kad vis viena tęs nukreiptą prieš Kiniją politiką, ir jokie Lietuvos pramonės netekimai nestabdys jos paramos demokratiniam Taivanui.
Pagaliau pats ryškiausias pavyzdys – sankcijos „Belaruskaliui“.
Centrinis bankas paskelbė, kad dėl baltarusiškų kalio trąšų tranzito Lietuva neteks apie 1% BVP. Klaipėdos uostas jau atleidžia žmones iš darbo ir perspėja, kad sustabdžius tranzitą iš Baltarusijos, gali būti iš darbo atleista tūkstančiai žmonių.
Visgi, vienas „Belaruskalij“ – tai vienas penktadalis Klaipėdos uosto ir „Lietuvos geležinkelio“ apyvartos. Trečiame pagal dydį Lietuvos mieste gali prasidėti socialinė-politinė krizė...
Kuo daugiau blaiviai mąstančių žmonių Lietuvoje ragina valdžia neišprotėti ir pagalvoti apie jos „kietos“ politikos pasekmes, tuo tvirtesni konservatorių ketinimai įgyvendinti šią politiką. Būtent dėl pasekmių.
Kuo blogiau – tuo geriau. Kuo daugiau Lietuva neteks dėl „principingos užsienio politikos“, tuo daugiau galima pateikti įrodymų sąjungininkams, kad Lietuva – moralinis kriterijus JAV ir ES. Ji pakirto savo ekonomiką, savo priešais padarė dvi supervalstybes, strateginės reikšmės Klaipėdoje išprovokavo protestinį sprogimą, bet nepasitraukė iš kovos su autokratais už demokratiją.
Tokios šalies verta prisiklausyti. Į tokią šalį negalima neatkreipti dėmesio.
Pervedant į vidaus padėtį, tokia politika reiškia, kad Lietuvos valdžia kankiną savo tautą tam, kad atkreipti į save dėmesį ir įsiteikti JAV.
Tai paprasti lietuviai, o ne premjerė Ingrida Šimonytė neteks darbo vietų ir uždarbio, nutraukus bendradarbiavimą su baltarusiais. Tai Lietuvos jaunimas, o ne Gabrielius Landsbergis, savo šalyje neras darbo, kadangi investoriai bijos ateiti į Lietuvą baimindamiesi Kinijos. Tai eiliniai pensininkai, o ne Vytautas Landsbergis, gali nesulaukti pensijos padidinimo, todėl kad iždą nualino „principinga vertybių politika“.
Paprasčiausiai, daiktus reikia pavadinti savo vardais.
Lietuvos vadovybės kursas yra nukreiptas prieš tautą ir Lietuvą.
Lietuvos užsienio politikos mazochizmas – tai vidaus politikos sadizmas. Lietuvos valdžia tyčiojasi iš lietuvių, kad į ją atkreiptų dėmesį žmonės iš Briuselio ir iš už vandenyno.
Jei lietuviai nori, kad jų gyvenime kas tai pasikeistų į geresnę pusę, pradžiai jie turi įsisąmoninti šį faktą.