Paskutiniaisiais kelėtą mėnesių Kaliningrado srityje aktyviai aptariama Lietuvos ginčijama tema dėl „gintaro krašto“ priklausymo Rusijai teisėtumo ir „Mažosios Lietuvos“ doktrinos prastūmimo. Regiono žiniasklaidoje buvo publikuojama, ir Kaliningrado srities Visuomenės rūmuose vyko vieši šios temos aptarimai. Ar tai tiesa, jog Lietuva Kaliningrado srityje paslapčia platina separatistines nuotaikas, kam skiriama „Mažosios Lietuvos“ mitologija, ir kaip Lietuva kovoje už susijungimą su „Mažąją Lietuva“ išrado „mandagių žmonių“ technologiją, apie visą tai RuBaltic.Ru analitikos portalui papasakojo Kaliningrado istorikas, I. Kanto Baltijos federalinio universiteto Geopolitinių ir regioninių tyrimų instituto Istorinės atminties tyrimų centro jaunesnysis mokslinis bendradarbis Albert ADYLOV.
- ponas Adylov, Ar Jums, gyvenant Kaliningrado srityje kada nors teko praktiškai susidurti su atvejais, kai kažkas tai iš Lietuvos žodžiu ar raštu, teigė, jog Kaliningrado sritis – Mažoji Lietuva, kuri tuo pagrindu turi priklausyti lietuviams?
- Iš vietinių gyventojų – ne. Bet tai, jog iš užsienio, iš Lietuvos toks požiūris buvo platinamas ir platinamas dabar, nėra jokia paslaptimi. Faktiškai dėl to ir įsteigta Mažosios Lietuvos reikalų taryba.
Vietinės lietuviškos organizacijos Kaliningrado srityje tiesiogiai apie tai nieko nekalbėjo, suprantama, todėl kad tai iššauktų aštrią reakciją.
Bet tai, jog toks darbas srities teritorijoje yra atliekamas, bendrai pasakius, niekada niekam nebuvo paslaptimi.
Konkrečiai, dar iki Sovietų Sąjungos subyrėjimo, aš asmeniškai atsimenu, 1990 metais paprastuose miesto spaudos kioskuose, kaip prekė, kurią kaip kokius tai ženkliukus, žinote, atveža ir parduoda, pardavinėjo geografinius žemėlapius su Rytų Prūsijos miestų herbais. Bet visi pavadinimai, visa toponimika buvo lietuvių kalba, įskaitant ir tą Rytų Prūsijos dalį, kuri dabar priklauso Lenkijai, kuri tikrai iš viso niekada niekaip nebuvo susijusi su šia toponimika.
Tai buvo 1990 metais, tai aš atsimenu puikiai. Pas mane kažkada toks žemėlapis buvo, bet aš jo neišsaugojau, eilinio persikėlimo metu šis raritetas pražuvo. Bet manau, jog pas kažką jie yra, kadangi čia jie buvo parduodami dideliais tiražais.
- Ar Jums žinomi atvejai, kai Kaliningrade buvo rasta literatūra, kurioje Kaliningrado sritis vadinama Lietuvos dalimi?
Atmintinas atvejis buvo Nesterove, Lietuvos pasienyje, 2010 metais, kai panašaus turinio brošiūros buvo rastos mokykloje, mokyklos bibliotekoje. Visa tai buvo pateikiama kaip nekalta kultūrinė veikla.
Problema buvo tame, jog išskyrus tikslinę auditoriją, to niekas negalėjo perskaityti. Atitinkamai, niekas negalėjo suprasti, kas ten parašyta. Kai šis atvejis tapo žinomu, tų brošiūrų kaina buvo direktoriaus pareigos, ir su tuo pakankamai greitai išsiaiškino.
- Tai yra, jos buvo lietuvių kalba?
- Lietuvių kalba, taip, literatūra, kuri buvo platinama tarp vietinių lietuvių.
- Reiškia, jog tokia literatūra buvo skiriama Kaliningrado lietuviams, lietuviškai diasporai?
- Mano nuomone, lietuvių kalba, čia, neskaitant lietuvių, daugiau niekas neskaito, vadinasi, taip. Sudėtingumas tame, jog, skirtingai nuo lenkų kalbos, kadangi lietuvių kalba – ne slavų, tokiame apytikriame supratimo lygyje nesuveiks, čia visgi reikia kalbą mokėti.
- Kokį galutinį platintojų tikslą Jūs numanote šiuo atveju? Tokių brošiūrų, knygų spausdinimas reikalauja pinigų. Na, išplatins tarp vietinių lietuvių, lietuviai žinos apie Mažąją Lietuvą, ja laikys Kaliningrado sritį. O kas toliau?
- Gali būti dvejos šio proceso medalio puses. Iš vienos pusės, tikriausiai, tai paprasčiausias šios idėjos entuziastų, žmonių kurie tuo užsidegę, užsiėmimas. Gal būt, tai jie daro be jokio tikslo ir pasisekimo vilties.
Iš kitos pusės, ypatingai paskutiniaisiais metais, kai, štai įtampa tarp Rusijos ir NATO siekia pakankamai aukštą lygį, ir viskas dar ekstrapoliuojama ir į Rusijos vidaus situaciją, tai kas nors mano, jog Kaliningrado srities atplėšimo nuo Rusijos scenarijus yra realus.
O jei atplėšimo scenarijus realus, tai, atitinkamai, kyla klausimas „O kas bus toliau?“ Suprantama, jog vokiškas variantas išbrauktas, kadangi jis automatiškai sujauks visą likusį Rytų Europos žemėlapį. Gi, ne tik Maskva 1945 metais prisijungė Vokietijos teritorijas? Tai padarė Lenkija Čekija, ir, bendrai pasakius, ta pati Lietuva Lietuvos TSR formate. Iškils pagristi klausimai. O štai, idėja paskirti kokį tai šios teritorijos kuratorių iš artimiausių kaimynų, Lietuvos ar Lenkijos, gali kai ką sudominti.
Kartu su tuo, ir vėl, kai kalba, jog to negali būti, niekas nekeis teritorijos etninę struktūrą... kiek mes atsimename, prieš 30 metų viskas buvo va taip, o dabar viskas pasikeitė. Pavyzdžiui, buvusios Jugoslavijos teritorijoje. Ir kituose teritorijose.
Todėl realiai visko gali būti, absoliučiai visko.
Dar prie to, pačioje Lietuvoje tokie planai dėl Kaliningrado (lietuviškai – Karaliaučiaus) yra remiami žmonių, kurie tuo pageidauja užsiimti.
Konkrečiai, vietiniame kaliningradietiškame Facebook segmente paskutiniu metu labai aktyvus toks veikėjas Kęstutis Čeponis, kuris labai atvirai, rusų kalba Kaliningrado srities rusakalbių bendrijose pareiškia, jog tai lietuviška teritorija, ir, galų gale, mes jus visus iš jos išvarysim. Ir įdomu tai, jog kaip pavyzdį jis pateikia Kosovo. Kadangi albanai – yra šios teritorijos autochtonai, kurie ten gyveno iki slavų, ir tai, kas dabar ten įvyko, serbų etninių valymų organizatorių požiūriu, tik istorinės teisybės atstatymas. Tai tikslūs šio žmogaus žodžiai.
Iš kitos pusės, Čeponis, žinoma, demonstruoja kokį tai savo personos nerimtumą, kadangi ten jis smulkiai pasakoja apie savo dalyvavimą kokiose tai sovietmečio periodo pogrindinėse organizacijose. Pati ši idėja kai ką gali ir suinteresuoti, ir iš tikrųjų ne tokia jau ji nereali.
Jei įsivaizduosime, jog Rusija nusilps iki tiek, jog leis realizuoti separatistinius planus Kaliningrado srityje. Čia, atplėšiant teritoriją nuo Rusijos, galimi patys įvairiausi scenarijai.
Tame tarpe ir „Mažosios Lietuvos“ scenarijus.
Kitas momentas, kaip į tai pažiūrės čia gyvenantys lietuviai. Tai gana taikūs žmonės, bendrai paėmus, lojalūs Rusijai, lojalūs iš pat pradžių nuo to momento, kai jie atvyko čionai atstatyti iš griuvėsių Kaliningrado sritį. Bet visai kitas klausimas, kur juos ves vadai, lyderiai, jai kas atsitiks.
Šiuolaikinis lietuviškų gyventojų srityje procento lygis (12 tūkstančių žmonių) nėra toks, jog apie jį iš vis kalbėti, kaip apie kokį tai reikšmingą faktorių. Bet, ir vėl, bet kokių tai geopolitinių pokyčių atveju viskas yra galima.
- Tai yra, ši maža grupė gali turėti pagrindinę įtaką?
- Sakykim taip, šiuo atžvilgiu ja bando remtis, nors, kartoju, didelė dauguma Kaliningrado lietuvių visiškai lojalūs Rusijai žmonės. Tai, suprantama, kaip aš tai jaučiu: tie su kuriais aš susitikinėjau, bendravau.
Kitas reikalas, jog iš ten su jais dirbama naudojant tokius klastingus momentus, kaip kalba, kultūra.
Tai yra, prisidengiant tuo, kad žmonės neužmirštų savo kalbą, kultūrą, įkala, tame tarpe, ir štai šias brošiūrėles, kuriuose detaliai aiškinama, jog iš tikrųjų jie yra vieninteliai autochtoniniai gyventojai; vieninteliai, kurie čia turi teises.
O visi likę, tai taip, atvyko kokiam tai laikui.
- 2023 metais Lietuva švenčia Klaipėdos sukilimo šimtmetį: pagrindinio įvykio, aplink kurį sukasi „Mažosios Lietuvos“ susijungimo su „Didžiąją“ doktrina. Ar Jūs manote, jog yra galimas šios temos aktualizavimas būtent su akcentu į Kaliningrado sritį, kaip į „Mažąją Lietuvą“?
Kokio pobūdžio aktualizavimas? Informacinio?
Taip.
Tikriausiai tai bus. Bet tai bus koks tai vidaus politikos įvykis, kuris jokių padarinių Kaliningrado sričiai nesukels.
Tuo labiau, aš netgi pagalvočiau apie tai, jog Klaipėdos sukilimo, taip vadinamo, šimtmetis – tai labai įdomi dingstis mums pamastyti apie savo istoriją. Todėl, jog, susiejant su Krymu, mus bando prispausti „mandagiais žmonėmis“.
Bet tai yra tas pats.
Tai ne paprastai tas pats, šia technologiją išrado lietuviai.
Pirmieji „mandagūs žmonės“ pasaulio istorijoje – tai, taip vadinamas, 1923 metų „Klaipėdos sukilimas“.
Pakankamai gerai aprašyta, kokiu būdu lietuviai skverbėsi į Memelį prisidengdami turistais ar kokiais tai komersantai, o „D“ dieną jie legalizavosi. Tik su vienu dideliu skirtumu: lietuvių procentas Klaipėdos krašte buvo ne toks didelis, kaip rusų procentas Kryme, Kelis kartus mažesnis.
Faktiškai, pagrinde buvo remiamasi tais lietuviškais „mandagiais žmonėmis“. Kodėl? Todėl, jog tuo momentu šioje teritorijoje Vokietijos valstybė fiziškai nevykdė jurisdikcijos. Jurisdikciją vykdė prancūzų okupacinė valdžia, kuri buvo patenkinta tuo kas įvyko, ir netgi neatkreipė dėmesio į tai, jog lietuviai nužudė viena prancūzų karį, kuris žuvo atsitiktinai ir dėl to prancūzai jokių pretenzijų nepateikė.
Buvo užduotis šią teritoriją perduoti Lietuvai, užbaigti leisti prancūzų mokesčių mokėtojų pinigus okupacinės valdžios išlaikymui Prancūzijai nereikalingame Memelyje.
Kas ir buvo padaryta. Mano nuomone, šis pavyzdys – labai geras rodiklis to, jog kai mums bando durti į akis, tegul pažvelgia į save ir supranta, jog viskas kas nauja – tai gerai užmiršta seną.