2021 metų pabaigą Lietuvai sudrumstė naujiena, jog atsakomosios Europos Sąjungos kontrpriemonės Kinijai, geriausiu atveju gali pasireikšti po pusės metų. Taip prognozuoja eurokomisaras aplinkos ir vandenynų klausimams Virginijus Sinkevičius. Kartu su tuo niekas negarantuoja Lietuvai, jog ES iš viso vykdys anti kinietiškas sankcijas – pagrindinės bendrijos šalys nedega noru gadinti santykius su Padangių šalimi.
Pajutusi KLR ekonominį spaudimą, Lietuva, visų pirma, paprašė Briuselį užsistoti. Jau ne kartą Pabaltijo respublikos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ragino parodyti europietišką solidarumą. Būtent jis oficialiai kreipėsi pagalbos pas ES diplomatijos vadovą Žozepą Borelį ir Europos komisijos vadovo pavaduotoja Valdį Dobrovskį.
„Prašau jūsų Lietuvos vardu įsitraukti į diskusijas su Kinijos valdžios institucijoms, siekiant išspręsti esamą situaciją. Būsiu dėkingas už jūsų nuolatinę paramą užtikrinant, kad tarptautinė prekyba būtų vykdoma pagal visame pasaulyje pripažįstamas prekybos taisykles ir gerą praktiką, o muitinės bei kitos procedūros nebūtų naudojamos kaip politinio spaudimo prieš ES valstybę narę priemonė,“ – sakoma Landsbergio kreipimesi .
Dėl pačio to rašto Lietuvos konservatorių lyderis pateko į gana kvailą padėtį.
Jo pačio partija užsiiminėja tuo, jog visiems aiškina apie nukrypimo nuo tarptautinės teisės normų neleistinumą.
Kalbama apie prekybos panaudojimą kaip konkrečios šalies (Baltarusijos) politinio spaudimo instrumentą. Gaunasi, jog su valstybėmis – ES narėmis taip elgtis nevalia, o su visomis likusiomis – galima?
Tarp kitko, į Landsbergio raginimą pagalbos iš Briuselio kol kas atsakymo nebuvo. Jungtinė Europa kol kas pareiškia tik „gilų susirūpinimą“.
Tikriausiai, vienintelį konkretų pareiškimą šia tema pareiškė Lietuvos atstovas Eurokomisijoje Virginijus Sinkevičius. Jo žodžiais tariant, ES iš viso negali diskutuoti su Pekinu dėl ekonominio Lietuvos spaudimo, kadangi nėra diskusijos dalyko.
Jokių oficialių sankcijų Pabaltijo respublikai Kinija neįvedė – ją, iš viso, sunku kuo tai kaltinti.
Visi lietuviškų prekių importo arba kinų produkcijos eksporto į Lietuvą apribojimai viešai neveikia. Gal būt, tame ir buvo kinų minties esmė.
Įsivaizduokime, jog sąlyginis Žozefas Borelis atvyksta į Padangių šalį ir reikalauja atšaukti sankcijas šaliai – Europos sąjungos nariui. O kinai nustebę klausia: „Kokias sankcijas? Kur Jūs jas matėte? Jokių oficialių pareiškimų nėra, o jei nėra, tai ir nieko nėra“. Kokiu būdu įrodyti, jog kinų kompanijos gavo nurodymą visus savo partnerius iš Lietuvos nukreipti tiesiogiai į Taivaną?
„Šiuo metu diskusijų dalyko nėra. Daugelis spaudimo priemonių randasi po stalu, o ne ant stalo. Jas sunku fiksuoti ir tvirtinti, jog tame dalyvauja valstybė“,-aiškino Sinkevičius.
Spėkime, Europos sąjunga visgi užfiksuos ekonominio Lietuvos spaudimo faktus ir įrodys, jog tai Kinijos komunistų partijos rankų darbas. O toliau? Toliau prasidės biurokratinė painiava dėl kontrpriemonių taikymo.
Tai Kinijoje viskas paprasta: partija pasakė – reikia, komjaunimas atsakė – tikrai taip. O Europos sąjunga pasižymi sudėtingomis sprendimų priėmimo procedūromis.
Pradžioje reikia pareikšti pasiūlymus dėl kontr sankcijų, toliau išnagrinėti visokiose žinybose, vėliau pateikti ES Tarybos balsavimui. Ir sankcijos bus patvirtintos tik tuo atveju, jei jas palaikys delegatai, kurie atstovauja ne mažiau 65% Europos sąjungos gyventojų. Tai yra tokie nykštukai, kaip Lietuva, Latvija ir Estija ten nelabai ir vertinami...
„Aš manau, kad tai užtruks kurį laiką, bent pusmetį, kalbant apie tarpinstitucinį susitarimą dėl šios priemonės, taip pat daug priklausys nuo Prancūzijos pirmininkavimo, kada ji apsiims šį failą svarstyti“, – sakė V. Sinkevičius.
Dabartiniais matavimais pusmetis – tai pakankamai ilgas laikotarpis.
Kol Europa bręsta atsakomajam smūgiui Kinijai, Lietuvos ekonomika gali patirtį rimtą žalą.
Šiame kontekste verta atkreipti dėmesį į dar vieną įdomų pareiškimą, nuskambėjusi iš Lietuvos premjerės Ingridos Šimonytės lūpų: „Lietuva – nepriklausoma valstybės, niekas negali jai įsiūlyti užsienio politiką, netgi Europos sąjunga“.
Žinoma, tai yra melas. Europos sąjunga gali įsiūlyti užsienio politiką ir sėkmingai ją įsiūlo. Patys tie sankcijų mechanizmai, kurie vartojami trečiųjų šalių politiniam spaudimui, randasi išimtinai ES kompetencijoje. Jei sankcijos priimtos, bendrijos šalys – narės privalo jas vykdyti.
Bet kodėl Šimonytė iš viso mini Europos sąjungą? Kas čia per keistas priekaištas? Tik iš pirmo žvilgsnio jis rodosi keistu.
Remiantis RuBaltic.Ru turima informacija, įvairiuose lygiuose, įvairiais ES ryšio kanalais mėgina paaiškinti Lietuvai, kad jau laikas nurimti ir kažkuo tai nusileisti Kinijai.
Pavyzdžiui, pakeisti Taivano biuro pavadinimą į Taibei biurą. Tai elementarus ir akivaizdus žingsnis.
O ten , duok Dieve, ir Kinija atsakys kokiu tai atsakomuoju gestu, Įtampa po truputį pradės žemėti.
Jungtinei Europai tai būtu idealus įvykių raidos scenarijus.
Ar ne todėl Sinkevičius aiškiai davė suprasti, jog Briuselio užtarimo jo šaliai laukti neverta? Patys pažadinote drakoną – patys jį ir nuraminkite.
Bet Lietuva neketina nusileisti Kinijai. „Tvirtakakčiai“ konservatoriai trauktis nemoka, netgi tada kai jie įsisąmonina savo pirminės strategijos krachą.
Be to konfliktas su Kiniją duoda Lietuvai tam tikrą „naudą“. Prie tokios išvados priėjo buvęs Lietuvos premjeras Andrius Kubilius.
„Naudos“ esmė tame, jog konflikto su Kinija dėka Lietuvos užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį netgi du kartus priėmė Jungtinėse Valstijose! Gal būt asmeniškai ir pats Blinkenas paplojo jam per petį.
Dabar kiekvienas Lietuvos verslininkas, kuris neteko kinų realizavimo rinkos, gali ateiti prie KLR ambasados ir šūktelti: „Va jums! Mūsų Landsbergis skraido į Ameriką“.
Dėl to, suprantama, verta ir diržus užveržti.