Lietuvos profesinės sąjungos prakalbo apie prisijungimą prie masinių protesto akcijų. Priežastis – drastiškos konservatorių vyriausybės priemonės, atimančios socialiniais teises iš koronavirusu susirgusių lietuvių. Lietuva stovi ant struktūriškai apiforminto kairiojo protestinio judėjimo atsiradimo slenksčio.
„Valdžios atstovams reikia nustoti kalbėti, kad mūsų gyventojai, piliečiai, yra kažkokie kvaili, neišmanėliai, kad jie turi kažkokių kvailų įsitikinimų. (…) Mūsų gyventojai nekvaili, jie viską supranta, su jais reikia kalbėti, diskutuoti, ir, galų gale, sprendimai, kuriuos daro valdžia, turi būti logiški, atitikti proporcingumo principą“, – kalbėjo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė I. Ruginienė.
Šis pareiškimas skiriamas Lietuvos valdžios planams bausti tuos, kurie nenori įsivakcinuoti nuo koronaviruso. Be viso kito, Lietuvos Vyriausybė siūlo neapmokėti nedarbingumo lapelius tų darbuotojų, kurie neįsivakcinuos ir užsikrės COVID-19.
Bet kuriam, kas žino bazinę informaciją apie „kovidą“, priemonė fenomenaliai neadekvatiška.
Viso pasaulio virusologai jau seniai paaiškino, jog vakcina negarantuoja šimto procentinės apsaugos nuo užsikrėtimo koronavirusu. Ji žymiai sumažina užsikrėtimo ir ligos eigos riziką, jei visgi bus užsikrėsta, bet bendrai apėmus, susirgti gali ir pasiskiepijęs.
Tuo labiau keista iš neskiepytų daryti vos ne liaudies priešus. Yra labi didelis kiekis kontraindikacijų vakcinai, todėl, bet kokiu atveju, daug žmonių liks nevakcinuoti. Be to labai dažnai gauti iš medicinos įstaigos pažymą apie kontraindikaciją vakcinavimui – tas pats, kas pereiti devynis biurokratinio pragaro ratus.
Ir, galų gale, kas? Sergantieji lėtinėmis ligomis žmonės liks be pinigų už tai, kad jie susirgo dar ir koronavirusu? Populiariai išsireiškiant, Lietuvos Vyriausybė „griežtina“.
Rugpjūčio 10 Lietuva jau patyrė masinį mitingą su riaušėmis prie Seimo sienų, dabar rugsėjo 10 laukia dar didesnio protesto, prie kurio ketina prisijungti ir Lietuvos profesinės sąjungos.
„Aš manau, kad tas skirstymas, kad vieni yra labai geri, kiti – labai blogi ir sukelia tas didžiules įtampas. Taip tos įtampos visada buvo, bet dabar Vyriausybė kas vis labiau sutirština. Kai atominė bomba tikrai sprogs, ir klausimas, ar neprivers ir profesinių sąjungų išeiti ir už darbuotojų teises kovoti į gatves“, – kalbėjo Inga Ruginienė.
Profesinių sąjungų ryžtas įsilieti į protestus rodo, jog Lietuvoje situacija iš tikro įtempta iki galo. Pabaltijo profesinės sąjungos visada skaitėsi kantriomis ir paklusniomis. Savo nekonfliktingumu jos smarkiai kontrastavo, pavyzdžiui, su Pietų Europos profesinėmis sąjungomis, kurios visada organizuodavo ir vadovaudavo liaudies pasipiktinimams, kai Europos Sąjunga privertė Graikiją ir Ispaniją pereiti prie „užveržtų diržų“ politikos.
2008-2009 metų ekonominės krizės laikais Lietuvos ir Latvijos gyventojams diržus užveržė taip, kaip ispaniški maištininkai ir nesapnavo. Tačiau, lyginamos su protestais Pietų Europoje, protestų bangos Pabaltijyje nebuvo.
Po chaotiško siaubo ir pasipiktinimo šliūkštelėjimo, pasireiškusio 2009 metų pogromais, dėl „Baltijos tigrų“ finansinio kracho, lietuviai, latviai ir estai pasirinko masinę emigraciją iš įgrisusios tėvynės Pabaltijyje vietoje kovos už savo socialines ir ekonomines teises.
Dabar gi, bukas valdančių konservatorių dogmatizmas veda link masinio protesto Lietuvoje atsiradimo, pasireiškiančio centralizuotu, struktūriškai apiformintu kairiuoju judėjimu.
Todėl, jog dabar kęsti „landsbergistų“ politiką tampa nepakenčiama ir tiems, kurie pasiruošę pasilikti gyventi šioje šalyje tenkinantis MGL. Jau seniai klausimas kyla ne dėl to, kam suteikti politinę pirmenybę – klausimas kyla dėl to, kaip išgyventi su tokia neadekvatiška ir atitrūkusia nuo žmonių valdžia. „Mes nebūtinai turime jungtis, bet, jeigu jau yra kėsinamasi į darbo vietas, į sveikatos draudimą, tai yra jau pagrindas imtis rimtų veiksmų“, –sakė Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovė dėl prisijungimo prie protestų.
Kaip ir rugpjūčio 10 mitingo, bręstančio profesinių sąjungų protesto priežastis – ne koronavirusas ir ne kova su juo.
Priežastis – valdančiųjų „landsbergistų“ bukagalviškumas, kurie, tik su jiems vieniems būdingu kvailumu ir narsumu, lipa ant visų galimų grėblių ir ryžtingai vedą Lietuvą link socialinio sprogimo.
Jie ir dabar nepageidauja matyti tikrų liaudies pasipiktinimo motyvų, ryžtingai visą tai verčia ant kokio tai „hibridinio karo“, kurį, esą, prieš Lietuvą veda išorės jėgos, Žmonės jiems šaukia: jus mus paliksite alkanais ir sergančiais, o valdžia vis viena laikosi savo „principingą, orientuotą į vertybes, politiką“, ir tokiais tempais greitai sukivirčys Lietuvą su visu pasauliu ir savo žmonėmis, kurie galutinai prieis išvados, jog valstybei į juos nusispjaut.
Jei konservatoriai mano, jog savo nesugebėjimu adekvatiškai reaguoti į realybę, jie demonstruoja jėgą, tai be reikalo.
Iš tikrųjų Lietuvos vadovai artina savo politinę katastrofą.
Protingas žmogus apie tai jau seniai parašė: revoliucijas neišvengiamomis daro tie, kurie stovi arčiausiai prie sosto.