Lietuva ir Latvija — vienintelės šalys — Europos Sąjungos narės, iki šiol neturinčios aiškiai užfiksuotos tarpusavio jūros sienos. Praėjus dviems dešimtmečiams po sudarymo sutarties dėl pasiskirstymo jūros teritorija, „Pabaltijo sesės“ taip ir nesugebėjo išspręsti teritorinių vandenų ir žemės gelmių klausimo. Pagrindinė nesutarimų priežastis — potencialūs naftos telkiniai Baltijos jūroje.
Klausimas dėl jūros sienos tarp Lietuvos ir Latvijos iškilo iškart po Tarybų Sąjungos subyrėjimo. 1993 metais Latvija paskelbė ketinimus pradėti naftos gavybos žvalgybą Baltijos jūros šelfe. Nenorėdama likti nuošalyje, Lietuva pateikė savo pretenzijas šiame angliavandeniais turtingame ruože.
Juodojo aukso atsargos šelfo teritorijoje, dėl kurios kilo ginčas, sudaro 8 milijonus tonų, iš kurių 2–3 milijonus tonų įmanoma išgauti.
1995 metų gegužės mėnesį Latvija pateikė pasiūlymą nustatyti sieną pagal „vidutinę liniją“. Tačiau Lietuvos vyriausybė jį atmetė, nes tokiu būdu padalinus jūrų teritoriją, nustatytas naftos telkinys priklausytų Latvijai. Iš savo pusės Vilnius pasiūlė jūros sieną nustatyti tiesia linija nuo sausumos dviejų valstybių sienos iki sąlyčio su Švedijos ekonomine zona.
Ryga tebegynė savo teisę valdyti naftos telkinį Baltijos jūroje. 1995 metų pabaigoje latvių vyriausybė pasirašė sutartį su tarptautiniu konsorciumu Amoco Opab dėl naftos telkinio žvalgybos ir gavybos. Aptikus gavybai tinkamą naftos telkinį, Latvijai, pagal sutartį, turėjo atitekti 10 proc. išgautos naftos. Sutarties vykdymo sąlyga tapo teritorinio ginčo su Lietuva sprendimas. Tačiau per sutartyje numatytą laikotarpį Pabaltijo šalys taip ir nesugebėjo susitarti dėl jūros sienos.
Po užsitęsusių derybų 1999 metų liepos 9 dieną Lietuva ir Latvija Palangoje pasirašė Susitarimą dėl jūros sienos nustatymo, uždaros ekonominės zonos ir Baltijos jūros kontinentinio šelfo.
Naujos sienos variantas pagal dokumentą panašus į tą, kurį anksčiau rėmė Lietuva — tiesi linija nuo Pabaltijo šalių sienos iki sąlyčio taško su švedų ekonomine zona. Susitarimas taip pat reglamentuoja žvalgybą ir gamtinių resursų gavybą teritoriniuose vandenyse.
Tuo atveju, jei naudingų iškasenų klodai slypi abipus jūros sienos, jie gali būti dalinai arba pilnai panaudoti tame tarpe tik vienos pusės, jeigu ši, savo ruožtu, suderina visas žvalgybos ir resursų gavybos sąlygas su antrąja valstybe. Taip pat įsigaliojęs susitarimas įpareigoja šalis pradėti derybas dėl jūros dugno ir jo gelmių sutarties sąlygų.
Dokumentas nors ir aiškiai nustato Lietuvos–Latvijos sieną, tačiau neįnešė aiškumo į klausimą dėl naftos telkinių, esančių tiesiogiai po nauja siena, priklausomybės.
Tai ir tapo kliuviniu siekiant priimti galutinį dokumentą.
Kaip ir buvo galima tikėtis, po trijų mėnesių Lietuvos Seimas ratifikavo susitarimą. Pasirašyta sutartis Vilniui buvo naudinga — naujoji siena praplėtė Lietuvos vandenis maždaug dešimčia tūkstančių kilometrų.
Savo ruožtu, Latvija iki šiol neratifikavo sutarties, nes nuosekliai pasisako už pirmoje eilėje pasirašymą dokumento dėl ekonominio bendradarbiavimo kontinentiniame šelfe, ir tik po to neva gali būti aiškiai nustatyta tarp šalių jūrų siena.
Nuo 1999 metų jūros sienos klausimo sprendimas pakibo ore, Lietuva ir Latvija tebeprisilaiko savo pozicijų.
Teritorinių vandenų dalybų klausimą pastoviai aptaria tarpvyriausybinė darbo grupė, tačiau iki šiol į priekį nežengta nė vieno žingsnio. Vienas iš variantų, kurį siūlo Ryga, — sutartį dėl ekonominio bendradarbiavimo šelfe ir jūros sienos ratifikuoti vienu paketu.
Tačiau 1999 metų sutartimi nustatyta siena visiškai tenkina Lietuvą, todėl ji suinteresuota, kad pirmiausia įsigaliotų būtent šis dokumentas.
Naftos telkinių Baltijos jūroje priklausomybė yra pagrindinis, tačiau ne vienintelis prieštaravimas Lietuvos–Latvijos santykiuose jūros sienos nustatymo klausimu. Kitas sutarties ratifikavimo kliuvinys — žvejybinių zonų paskirstymo problema, tačiau po to, kai šalys įstojo į Europos Sąjungą ir buvo priimta kvotų sistema, nesutarimai šiuo klausimu nusikėlė į antrą planą.
Šiandien jūros sienos Susitarimo klausimas įvarytas į aklavietę.
Lietuva ir Latvija yra vienintelės Europos Sąjungos šalys, nesugebėjusios susitarti dėl jūros sienos.
Šalys lieka savo pozicijose ir neketina nusileisti viena kitai. Sutartį ratifikavusi Lietuva tvirtina, jog padarė viską, siekiant sureguliuoti ginčą, ir laukia iš Latvijos atsakomojo žingsnio, o tuo metu Ryga kategoriškai prieštarauja.
Kol jūros siena neužfiksuota, nė viena naftos kompanija nenorės šiame regione pradėti pilnavertės angliavandenių žvalgybos arba gavybos. Taip pasireiškia išgarsinta „pabaltijietiška vienybė“.