Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įsakymą dėl piniginių pašalpų Didžiojo Tėvynės karo veteranams skirimo žmonėms, kovojusiems prieš Ukrainos ir Baltijos šalių pokario pogrindžio gaujas. Šiuo žingsniu S. Banderos šalininkai ir „miško broliai“ buvo Rusijos oficialiai prilyginti naciams. Ir tai yra svarbiausias pakitimas Rusijos istorijos politikoje palyginus su Tarybų Sąjunga.
„Pergalės 1941-1945 metų Didžiajame Tėvynės kare 75-mečio proga nutariu 2020 metais skirti vienkartinę 75 000 rublių pašalpą Rusijos Federacijos piliečiams, nuolat gyvenantiems Rusijos Federacijoje, Latvijos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje ir Estijos Respublikoje, esantiems Didžiojo Tėvynės karo neįgaliaisiais ir Didžiojo Tėvynės karo dalyviais iš kareivių skaičiaus, vidaus reikalų ir valstybės saugumo organų eilinių ar vadovaujančių kadrų, kurie dalyvavo nacionalistinio pogrindžio likvidavimo operacijose Ukrainoje, Baltarusijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje nuo 1944 metų sausio 1 dienos iki 1951 metų gruodžio 31 dienos“, - teigiama Rusijos prezidento Vladimiro Putino įrodyme dėl asmenų, kuriems skiriamos Pergalės jubiliejaus progos piniginės pašalpos, sąrašo išsiplėtimo.
Toks sprendimas buvo priimtas pagal Užsienio žvalgybos tarnybos vadovo Sergejaus Naryškino bei kitų jėgos žinybų vadovų pasiūlymą, kurie laikė neteisinga padėtį, kai balandžio pašalpos Didžiojo Tėvynės karo veteranams nebuvo skiriamos kovojusiems prieš kolaboracionistus Tarybų respublikose. Nes pastarieji irgi rizikavo savo gyvybe ir kovojo prieš nacizmą TSRS teritorijoje.
Putinas pritarė tokiems argumentams.
Jo įsakymas faktiškai prilygina Baltijos šalių „miško brolius“, Ukrainos S.Banderos šalininkus ir Baltarusijos „zmagarus“ naciams. Šia prasme Kremliaus sprendimas yra istorinės sąžinės, kurios nebuvo TSRS laikais, atkūrimas.
Visi Sovietų Sąjungoje žinojo apie Chatynės tragediją, bet maža kas galėjo atsakyti, kas sudegino 149 baltarusiško kaimo gyventojus. Eilinis Tarybų pilietis žinojo tik tai, kad tai buvo naciai, ir jiems buvo „savaime suprantama„, kad tai reiškia vokiečius. Bet tiesioginiais nusikaltimo vykdytojais buvo Ukrainiečių nacionalistų organizacijos smogikai.
Pokario metais Ukrainos TSR vadovybė kreipėsi į TSKP Centro Komitetą su prašymu neviešinti to fakto, jog ukrainiečiai dalyvavo Chatynės naikinime, kad nepakirsti draugystės su broliška baltarusių tauta. Maskva Tarybų Ukrainos prašymą įvykdė.
Tokia istorija nebuvo išimties atveju.
„Svarbesnės už tiesą tautų draugystės“ principas tapo TSRS istorijos politikos Achilo kulnu.
Tarybinis žmogus, žinoma, žinojo, kad nacių okupuotose teritorijose buvo vykdomas žydų genocidas, bet buvo stengiamasi neviešinti tai, kad nuostatą „galutiniai išspręsti žydų klausymą“ vokiečiai įgyvendino vietos gyventojų „rankomis“. Kai kuriais atvejais Holokaustas išvis vyko be nacių dalyvavimo. Žydų pogromai Lvove bei Kaune įvyko tomis keliomis dienomis, kai miestus jau paliko Raudonoji armija, tačiau dar neužėmė Vermachto padaliniai.
Buvo viešai žinoma, kaip kankindavo ir žudydavo valstiečius, įtartus pagalba partizanams, bet tai, kad šimtus kaimų Rusijos TFSR, Baltarusijos TSR, ir Latvijos pasieniuose panaikino Latvių SS legiono savanoriai, buvo nedaugeliui žinovų atskleista paslaptimi. Leningrado blokados tragedija buvo bendru sielvartu, bet tai, kad marinti badu milijonus žmonių vokiečiams padėdavo estų nacionalistai, nebuvo viešinama.
Toks politinis korektiškumas buvo geranoriško tarptautinės taikos išsaugojimo tikslo nulemtas, bet galiausiai TSRS tai išėjo per pakaušį. Kai „perestroikos“ (TSRS vadovo M.Gorbačiovo pradėtos vykdyti reformos – RuBaltic.Ru pastaba) metu Baltijos šalių separatistai pradėjo kalbėti, kad „miško broliai“ – tai herojai ir kovotojai už nepriklausomybę, kuriuos kraujotroška Stalinas ištrėmė į Sibirą tik už tai, kad jie buvo už laisvę, tarybų bendruomenė net neįsivaizdavo, kaip tai vertinti. Jai niekas nepaaiškino, kad daugumai šių herojų – „kraujuotos rankos“, ir į mišką jie pabėgo nuo pelnytos bausmės.
Masinio TSRS piliečių bendradarbiavimo su nacių okupantais faktų skelbimas paspartino Tarybų Sąjungos skaldymą, nes tai buvo, visų pirma, ideologinis projektas. Kaip tai gali būti, kodėl prieš viešumos epochą mums visko to nepasakojo? Gal ir tiesa, kad per tą karą ne viskas buvo taip vienprasmiška? Gal Baltijos šalių nacionalistus iš tikrųjų represavo tik už tai, kad jie buvo prieš „sovietų okupaciją“? Gal, geriau jau vokiečiai būtų mus nugalėję? Dabar gertumėme Bavarijos alų...
Šiuolaikinė Rusija tame pačiame pasirinkime – tarp tautų draugystės (tarpvalstybinių santykių) ir istorinės tiesos pasirinko tiesą. Ir šita tiesa eilinį kartą yra patvirtinama dabarties.
Baltijos valstybėse nekenčia gegužės 9 dieną, ardo tarybų paminklus, surengia Rygoje Latvijos SS legiono maršus ir organizuoja Estijos SS divizijos veteranų suvažiavimus ant Sinimäed kalvų? Tai Estija ir Latvija užima pirmaujančias vietas Europoje pagal vietos gyventojų, per Antrąjį Pasaulinį karą kovojusių Trečiojo Reicho pusėje, dalį.
Ukrainos „patriotai“ sudegina gyvus žmones Odesos Profsąjungų rūmuose? Taigi jie patys laiko save Chatynę sudeginusių „patriotų“ įpėdiniais!
Jeigu Rusija nori, kad šitie žmonės atsakytų už savo nusikaltimus, ji privalo įsižiūrėti į jų ištakas.
Dabartinių nacių pirmtakai atlikdavo visą „purviną darbą“ už Hitlerį. Tai yra, buvo tokie patys naciai.