J.Stalinui pritarimo lygis Rusijos visuomenėje pasiekė naują rekordą: jo nuopelnus šaliai teigiamai vertina 70 proc. respondentų. Žavesį, pagarbą ir simpatijas Stalinui pareiškė daugiau kaip pusė Rusijos gyventojų (51 proc.). Šie duomenys aktyviai aptarinėjami ne tik Rusijoje, bet ir užsienyje. Ir tik Pabaltijis, kuris laikė savo pareiga „palaidoti“ komunizmą visoje posttarybinėje erdvėje, kolkas visiškai tyli.
Apklausos, liečiančios požiūrį į Staliną, visada buvo palaiminga visokių manipuliavimų dirva. Jų rezultatai labai priklauso nuo to, kaip suformuluoti klausimai ir kuriuose istorijos puslapiuose sociologai akcentuoja lyderio vaidmenį. Didžiąjame Tėvynės kare Rusijos gyventojai kaip taisyklė vertina teigiamai. Tačiau požiūris tampa nuosaikesnis, kai kalbama apie 1937–1938 metų terorą, TSRS tautų deportacijas ir t.t.
Neseniai pravesta Levados centro apklausa sugriovė pastarąją tendenciją. 46 proc. respondentų mano, jog kažkokia prasme tos žmonių aukos, kurias tarybinė liaudis prarado prie Stalino, buvo pateisinamos. Tų, kurie kategoriškai atsisako jas pateisinti, vienu procentu mažiau.
Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavlas Klimkinas niršta iš pykčio. Klausimą apie žmonių aukų pateisinimą jis pavadino „žmogėdrų testu“, o viso tyrimo rezultatus charakterizavo taip: „Kremliaus režimas dar kartą įrodė, kad meistriškai įvaldė klastingiausius masiškos sąmonės manipuliavimo metodus ir šiuo metu didesnę rusų visuomenės dalį laiko zombių būklėje“.
Visa tai kažkuo primena isteriją po Vladimiro Zelenskio pergalės pirmame Ukrainos prezidento rinkimų rate.
Aktoriaus oponentai taip pat kalba apie pasakišką manipuliavimo technologijomis efektyvumą, nors tikrąsias jo triumfo priežastis sunku nepastebėti. Ta pati istorija su Stalinu: patyrusio ūkininko, „stiprios rankos“, socialinio teisingumo paklausa.
Pagrindinė Klimkino išvada skamba taip: „Visuomenės pavertimas zombi ir humanizmo neigimas tampa reiškiniais pavojingais, galinčiais režimo įsakymu diegti didelį blogį“. Tai yra su „neteisingais“ rusais reikia kažką daryti. Pasmaugti „komunistinę bjaurybę“ vos jai užgimus, kol šalis galutinai nenusirito į totalitarizmą.
Pabaltijietiški Klimkino draugai, atsakydami į jo postulatus, gali tik liūdnai nusišypsoti.
Būtent jie po TSRS subyrėjimo griebėsi labiausiai nesitaikstančių kovotojų su tarybine ideologija vaidmens, bandė sulyginti ją su nacių ideologija ir tarptautinėje arenoje paskelbti „mirties bausmę“.
Rusijoje — taip pat. Surizikuosime konkretizuoti: pirmiausia Rusijoje! Juk būtent ji tapo Tarybų Sąjungos teisių perėmėja.
Šios kovos dalimi tapo reikalavimai atlyginti Pabaltijo respublikoms už „sovietinės okupacijos“ metais patirtus nuostolius. Ekspertai ir žurnalistai dažnai kalba apie finansinę klausimo pusę, tačiau pamiršta, kad Lietuvai, Latvijai ir Estijai reikia paties Maskvos atgailavimo fakto dėl savo totalitarinės praeities. Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė ir taip vadinamos „komisijos sovietinės okupacijos nuostolių atlyginimo klausimu“ vadovė Teresė Birutė Barauskaitė nedviprasmiškai pareiškė, jog moralinė kompensacija jos šaliai daug svarbesnė, negu materialinė.
„Niekas nekaltina dabartinių Rusijos gyventojų, rusų tautos, — komentuoja Barauskaitė. — Tai buvo žiaurus totalitarinis režimas ir komunistinė ideologija, kuri atnešė daug kančių ir Rusijos gyventojams, visos TSRS tautos nuo to nukentėjo“.
Taigi atgailaukite patys sau! Pasmerkite komunizmo baisumus, prie gėdos stulpo prikalkite Staliną.
Kodėl rusai nereaguoja į patarimus?
Turbūt viena iš priežasčių tame, jog komunistinė ideologija nebuvo karo metu sutriuškinta kaip nacizmas.
Tarybų Sąjungos tautos jos atsisakė savo noru. Ir visai taip pat geranoriškai jos gali pakeisti požiūrį į ją.
Žinoma, profesionaliems Pabaltijo šalių antitarybininkams visa tai neduoda ramybės. Jie norėtų matyti komunizmą fiziškai nugalėtą ir sutryptą. Neatsitiktinai Lietuvos valdžios taip jaudulingai žvelgia į „sovietinės agresijos“ 1991 metų sausio 13-osios mitą. Tai buvo jų mažytė pergalinga kova. Tik tas „karas“ tų pačių metų gruodžio mėnesį kažkaip neteisingai užsibaigė. Nei tankų Maskvos gatvėse, nei Kremliaus griuvėsių, nei sutryptų tarybinių vėliavų...
O dabar aiškėja, kad muštas priešas gyvas.
Ne, tegul ten sau murdosi Rusija! Svarbiausia — Europa turėjo suprasti, kad komunizmas ir nacizmas — broliai dvyniai. Pabaltijo šalys ir jai stengėsi “įpūsti” proto.
Gana keistai jos bandė atkreipti dėmesį į šią temą įstojimo į ES išvakarėse. Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovai paruošė bendrą pareiškimą, smerkiantį komunizmą, ir neslėpė, jog ketina “išspausti” šią tematiką Europos lygyje. Rezultatas nepakilo aukščiau nulio.
Po poros metų “naujokai” nevykusiai pabandė uždrausti Europos Sąjungoje komunistinę simboliką priimant įstatymą apie rasizmą ir ksenofobiją. Jiems pritarė čekai, vengrai, slovakai. Tačiau tuoj pat susilaukė antausio: Europos komisija atmetė šį pasiūlymą, o komisaras teisėsaugos klausimais Franko Fratini tiesiai pareiškė, kad “nutarimas visoje Europoje uždrausti šiuos simbolius bus kvailas ir sunkiai paaiškinamas”.
Po Ukrainos krizės pradžios Pabaltijis griebėsi dar vienos beviltiškos idėjos: “iškepti” tarptautinį komunizmo tribunolą kaip analogą Niurnbergui.
Pirmasis apie tai prakalbo Estijos justicijos ministras Urmas Reinsaly: “Mes privalome įvertinti komunizmo režimo nusikaltimus tarptautiniame lygyje ir kartu juos pasmerkti. Komunistinio režimo nusikaltimai šiandien viršija kompetenciją bet kurio tarptautinio teismo”.
Su šia idėja estų ministras nubėgo pas Lietuvos ir Latvijos kolegas. Tačiau toliau kalbų reikalai nejuda. Net ant antirusiškos isterijos bangos užšokusi “Senoji Europa” neturi noro dalyvauti tokiose avantiūrose. Belieka vienintelis variantas — sukurti trijų improvizuotą tribunolą.
Kaip žinia, reikalavimai kompensacijų už “sovietinę okupaciją” taip pat nesulaukė paramos tarptautinėse organizacijose, nors tas pats Reinsalu kartu su latvių justicijos ministru Dzintarsu Rasnačsu ketino šį klausimą spręsti JT lygyje.
Pabaltijis gali pasigirti nebent neseniai pateiktu Europos Parlamentui rezoliucijos projektu, kuris ragina Rusiją”pasmerkti komunizmą ir sovietinį režimą”. Balsų dauguma jis buvo priimtas. Tačiau EP daug ką priima. Jis ir “Šiaurės srautą–2” ragino sustabdyti.
O pagal faktą niekur be atskirų rytų europietiškų “demokratijų” komunistų partijos neuždraustos, juolab — komunistinė simbolika. Eiliniams europiečiams Tarybų Sąjungos demonizavimas nesuprantamas ir neįdomus, o Rusijoje didėja pritarimo lygis istoriniam veikėjui, kuris pavertė TSRS galinga šalimi.
Tai tokie jie, liūdni Pabaltijo kovos su tarybinės praeities šmėkla rezultatai.