Baltijos šalių militarizacija tęsiasi. Auga išlaidos valstybės apsaugai, o kariniai mokymai tampa vis intensyvesni, atnaujinama karinė infrastruktūra. Visa tai kartu su naryste NATO, kaip mano Estijos, Latvijos ir Lietuvos valdžios, užtikrina apsaugą nuo „Rusijos agresijos“. Deja, už saugumo iliuziją tenka mokėti realus pinigus. Bet ar militarizmas neužves Baltijos šalių į aklavietę ir socialine ir ekonomine prasme?
Priekiniame fronte
Taip ir neišnykę už pastaruosius trejus dešimtmečius po „antrosios nepriklausomybės“ iškovojimo praeities fantomai vis neduoda ramybės Baltijos šalių valdžioms. Estija, Latvija ir Lietuva, matančios tikrą grėsmę iš savo Rytų kaimyno, aktyviai plečia šią temą ir net grindžia ja savo identiškumą. Kreipiamasi ne vien tik į pasakojimus apie rusų kariuomenės potencialią invaziją, bet ir į spėliojimus apie kitokias galimas agresijos formas, įskaitant kiberatakas, kišimąsi į rinkimų sistemos organus ir masinę dezinformaciją.
Mito apie „blogus rusus“ puoselėjimas nulėmė tai, kad, vaikančios saugumo užtikrinimo, Baltijos respublikos tapo vienos veikliausių NATO šalių.
Anot jų, Baltijos šalių demokratijų išsaugojimas priklauso nuo tarptautinių sąjungų ir susitarimų, kurie gali turėti įtakos Maskvai. O narystė Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje reikalauja sparčios militarizacijos bei išlaidų ginklavimuisi augimo tam, kad būti visiškai pasiruošę „Rusijos atlaikymui“ NATO priekiniame fronte.
Estija, Latvija ir Lietuva seka 2014 metų NATO viršūnių Velso susitikimo sprendimus, jų skirti apsaugai biudžetai vis auga, nors jau 2018 metais pasiekė NATO numatyto tikslo – skirti apsaugai 2% nuo šalies BVP. Beje, dar 2017 metais Latvijos gynybos ministras Raimonds Bergmanis teigė , kad „2% nuo šalies BVP numatyti gynybai sekančių metų biudžete – nėra ir neturėtų būti aukščiausia riba tuo atveju, kai mes norim vystytis ir eiti koja į koją su šiuolaikinėmis technologijomis ir žiniomis“.
Galios iliuzija
Žiūrint iš vienos pusės, tokia politika duoda savo vaisių. Baltijos šalys faktiškai tapo placdarmu, kuro NATO gali demonstruoti savo karinę galią visai arti Rusijos valstybinės sienos. Tad 2019 metais Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje vyks įvairaus mąsto bei skirtingų trukmės ir formos NATO mokymai, į kuriuos tarp kitko įtraukta kiberapsauga bei karinių oro pajėgų mokymai.
Šalys stiprina savo karinę infrastruktūrą, gerina apsaugos planavimą vieningo vadovavimo kūrimo dėka, o šių šalių oro erdvių apsaugą užtikrina Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos šalys pagal NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse.
Baltijos valstybės nuosavų karinių lėktuvų neturi, tad NATO šalys siunčia tenai savo aviaciją, už ką tenka atsiskaityti priimančių šalių mokesčių mokėtojams.
Žiūrint iš kitos pusės, neverta užmiršti apie Baltijos šalių biudžetų absoliučius dydžius. „2% nuo šalies BVP“ rodiklis atrodo itin įspūdingai, bet žiūrint iš arčiau pasirodo, kad iš tikrųjų tai yra labai kuklus skaičius. Pavyzdžiui, 2018 metais Lietuvoje išlaidos apsaugai sudarė apie 1071 milijoną eurų, Latvijoje – 711 milijonų eurų, o Estijoje – 627 milijonus eurų. Tokios išlaidos nors ir sudaro aptarinėtus 2%, bet neprilygsta tu pačių metų išlaidoms gynybai Prancūzijoje (34,2 milijardai eurų) arba kaimyninėje Lenkijoje (10 milijardų eurų).
Finansavimo ribotumas sukelia kitą problemą.
Baltijos šalys negali sau leisti pilnavertiškų mokslo tiriamųjų ir konstravimo darbų. Todėl jos faktiškai perka karinę techniką ir ginkluotę iš didžiųjų šalių.
Dažnai tokie užpirkimai tampa ne itin sėkmingomis investicijomis į gynybą, sukelia skandalų, kai kariškiai yra kaltinami korupcija ir nusenusių pirkinių žemu efektyvumu.
Ryškus pavyzdys - Latvijos karinių pajėgų pėstininkų brigados mechanizacijos bandymas, kai naudoti britų „šarvuočiai“ kainavo Baltijos šalies iždui brangiai, nors buvo nusenę. Arba atvejis, kai Lietuva įsigijo Vokietijoje dar Vietnamo karo laikų amerikiečių gamintus „šarvuočius“ M577, kurių eksploatavimas Bundesvere buvo nutrauktas.
Nagrinėjant Baltijos šalių karinių pajėgų būklę jų atsparumo „Rusijos grėsmei“ atžvilgiu, kyla itin nelinksmų išvadų.
Joms tenka tikėtis pagalbos tik iš už Atlanto vandenyno: deja, ekspertai skeptiškai vertina Latvijos, Lietuvos bei Estijos karinio jūrų laivyno pajėgumą apginti savo pakrantę.
Šiandien Baltijos šalims tenka mokėti NATO už savo saugumą ir būti Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos poligonu tam, kad apsiginti nuo praeities fantomų.
Ginklai vietoj sviesto
Kol kas itin reikšminga Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijai tema išlieka 2% nuo BVP skyrimas apsaugai. Bet dar 2018 metais JAV prezidentas Donaldas Trumpas pasiūlė šią skaičių padvigubinti. Trumpo pareiškimas buvo ne formalus reikalavimas, o, greičiau, pasiūlymas didinti išlaidas apsaugai. Bet Baltijos šalys šitą pasiūlymą palaikė. 2018 metų lapkričio 24 dieną per šių šalių apsaugos institucijų vadovų susitikimą buvo patvirtintas ketinimas didinti gynybos biudžetus, kad jie viršytų 2% nuo šalių BVP.
Deja, nors kariškiai ir politikai labai nori didinti gynybos biudžetą, jie neišvengiamai patiria sunkumų su jo pertvarkymu.
Tam, kad kur nors pridėti, reikia iš kur nors atimti – tai yra neginčytina aksioma. Ir toli gražu ne visi Baltijos šalių gyventojai pritaria tokiam lėšų paskirstymui: aiškiai suprantama, kad gynybos biudžeto didinimo atveju teks skirti mažiau dėmesio šalių gyventojų socialinių poreikių tenkinimui.
Bet Baltijos šalių valdžios elitų šiandieninė pozicija teigia, kad išlaidos gynybai ir socialiniams poreikiams tampa lygiareikšmės. Kaip pareiškė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, „... jis [gynybos biudžetas] negali būti priešpriešinamas kitiems valstybėms poreikiams. O tos partijos, kurios mėgina priešpriešinti gynybą socialiniams poreikiams, elgiasi negražiai ir neatsakingai“.
Ką gi, gal žmonės, suvokiantys gynybos biudžeto didinimo būtinybę, elgiasi teisingai ir yra realistai. Bet ar bus įmanoma Baltijos šalims išspręsti piliečių nepasitikėjimo valdžia ir nusivylimo viešojo sektoriaus paslaugomis problemų bei emigracijos ir demografijos klausimų ginklų pirkimo ir poligonų plėtros dėka?