JAV nesiliauja publikacijų srautas apie būtiną prevencinį smūgį Kaliningrado sričiai, kilus kariniam NATO konfliktui su Rusija. Auditorijai kalama mintis, jog Kaliningradas kelia grėsmę Europai. Geriausias šios grėsmės neutralizavimo variantas – iškelti Kaliningrado sritį iš Rusijos sudėties. Ir čia arenoje pasirodo Lietuva, kur, palaikant tom pačiom JAV, dešimtmečiais kuriama ir skleidžiama argumentų sistema, remiantis kuria Kaliningrado sritis – tai Mažoji Lietuva, kuri pagal teisybę turi priklausyti lietuviams.
„ Įtampos periodais NATO šalių vyriausybės gali lengvai sustabdyti krovininius automobilius, traukinius ir orlaivius aprūpinančius Kaliningradą. Naujos Estijos raketos, dislokuotos viename iš svarbiausių jūros sąsiaurių Europoje, gali pagelbėti produktų, kuro ir paramos srauto iš žemyninės Rusijos dalies į Kaliningrado sritį sustabdymui“, - šį mėnesį rašė žurnalas Forbes apie Kaliningrado srities maisto produktų blokadą, kaip Rusijos „nenuskandinamo lėktuvnešio“ Baltijos jūroje sutriuškinimo priemonę.
Už vandenyno tokios publikacijos – įprastas dalykas.
Rusijos karinių pajėgų Kaliningrado grupuotės sutriuškinimo planai, kilus kariniam Rusijos ir NATO susidūrimui Pabaltijyje, pastaraisiais keletą metų tapo JAV politikų-ekspertų bendruomenės norma.
Dar daugiau, neapykanta rusiškam eksklavui skleidžiama iš pat viršaus. JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kaliningradą pavadino „durklu Europos širdyje“ Vyriausiais JAV karinių pajėgų Europoje vadas į jį nurodė kaip į pirmojo karinio smūgio objektą
Kokiu būdu išvaduoti Europą nuo „durklo“ jos širdyje? Visų pirma, žinoma, sutriuškinti Baltijos Karinio laivyno pajėgas Kaliningrade. Antra, okupavus regioną, peržiūrėti jo teisinį statusą ir pašalinti iš Rusijos sudėties.
Rusijoje pripažinta nepageidaujama organizacija Džeimstauno fondas – CŽV įkurta organizuoti darbą su sovietų pabėgėliais – prieš dvejus metus siūlė „po pergalės“ Kaliningrado sritį atiduoti Lenkijai. Atsidėkojant už tai, jog pastaroji sutriuškins RF karines pajėgas regione.
Tačiau pačių sutemingiausių ir tikslingiausių pastangų, idant sau gauti Kaliningrado sritį, imasi Lietuva, kuri suformavo plačią argumentavimo sistemą, pagrindžiančią tai, kad labiausiai į vakarus nutolęs Rusijos regionas neturi priklausyti Rusijai, o turi priklausyti jai.
Ši sistema remiama sekančiomis tezėmis:
1. Šiuolaikiniame stovyje Kaliningrado sritis kelia grėsmę Europai ir turi būti demilitarizuota;
2. Kaliningrado demilitarizacija Rusijos sudėtyje nėra įmanoma, iki to, kol ši netaps demokratine europietiška šalimi. Jei artimiausioje ateityje tokia Rusijos transformacija nėra įmanoma, tai Kaliningrado sritį reikia iš jos atimti;
3. Rusijos teisė į Kaliningrado sritį nėra šventa. Potsdamo konferencijos sprendimu Karaliaučius buvo perduotas Sovietų Sąjungai penkiasdešimčiai metų: šis terminas seniai baigėsi, ir dar 1995 metais Kaliningradą reikėjo gražinti Europai;
4. Iš visų Europos šalių Lietuva turi daugiausiai teisių į Kaliningrado sritį. Ši žemė – istorinė Mažoji Lietuva. Daugelį amžių lietuviai buvo pagrindiniais srities rytinių rajonų gyventojais, ten suformavo savo nacionalinę kultūrą, o autochtoninių lietuvių gyventojų išnykimas tapo sovietų genocido rezultatu
Jei jūs manote, jog panašūs įsitikinimai – išprotėjusių marginalų kliedesys, jūs klystate. Tai oficiali arba pusiau oficiali, bet, vis tik, valstybės lygyje patyliukais skleidžiama politika.
Iš viso to, kas aukščiau cituota, tik apie „perdavimą penkiasdešimčiai metų“ Vilnius kuklinasi pareikšti oficialiai – jau pernelyg lengvai melą paneigia tie, kurie moka naudotis Internetu ir moka bet kokią kalbą iš tų, kuriomis buvo surašyti ir pasirašyti baigiamieji Potsdamo konferencijos dokumentai.
Ir tą melą Lietuvoje kartoja ne nežinomi šizofrenikai, bet isteblišmento žmonės. Per pastaruosius metus pasisakymais apie „aneksuotą Kaliningradą“ pasižymėjo Seimo deputatai, eurodeputatai, valdžiai lojalūs politologai ir pats „tautos tėvas“ Vytautas Landsbergis – šešėlinis šiuolaikinės Lietuvos valdovas.
Kas liečia likusio - tai oficiali Vilniaus pozicija.
1944 metų spalio mėnesio 16 dienos Raudonosios Armijos įžengimas į Rytų Prūsijos teritoriją Lietuvoje minimas kaip Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena.
„1944 metų spalyje pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje prasidėjo gyventojų genocidas – daugiau nei 300 tūkstančių gyventojų buvo nužudyta, 100 tūkstančių deportuota“, - apie Raudonosios Armijos Goldapo-Gumbinės operaciją rašo oficialus Lietuvos „istorijos falsifikavimo fabrikas“ –Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Respublikos parlamentas dar 2006 metais priėmė nutarimą pripažinti „1944 – 1948 metais Mažojoje Lietuvoje prasidėjo gyventojų genocidas, kurio metu buvo nužudyta 320 tūkstančių gyventojų, jų tarpe daugiau nei 130 tūkstančių lietuviškos kilmės ir kad šis kraupus įvykis vis dar nėra pripažintas tarptautiniu mastu”.
Kuo grindžiamas tvirtinimas, jog raudonarmiečiai Rytų Prūsijoje nekariavo su nacistais, o užsiiminėjo taikių lietuvių genocidu? Niekuo. Iš kur paimti „genocido metu „išpjautųjų“ skaičiai. Iš „lubų“
Tai ne paprastas istorinių mitų kūrimas, o tiesioginis melas, ir dėl to, jog neįmanoma moksliškai pagristi šį melą, Lietuvoje veikia baudžiamasis straipsnis su realiu laisvės atėmimu už „okupacinių režimų nusikaltimų neigimą“.
Iš viso to, apie ką garsiai ir patyliukais kalba Lietuvos valdžia, tiesa yra tik tai, jog Mažoji Lietuva egzistavo. Kaliningrado sritis – iš tikrųjų lietuviškos kultūros lopšinė, jos teritorijoje kūrėsi literatūrinė lietuvių kalba ir buvo atspausdinta pirmoji lietuviška knyga. Kaliningrado srityje ir po šią dieną gyvena lietuviai ir lietuviškos kultūros paveldas pačiuose Rusijos vakaruose yra rūpestingai saugomas.
Tik Lietuvos politikams tai nerūpi. Juos ir „Didžioji Lietuva“ nelabai domina. Bet kokiu atveju, mažiau nei „Rytų partnerystės“ vystymo programa, „Baltarusijos demokratizacija“ ir „Rusijos sulaikymas“ Ukrainoje. Kitu atveju Lietuva neemigruotu, nenusigertu ir neišmirtu istoriškai rekordiniais tempais.
Kas liečia „Mažąją Lietuvą“, tai tas, pusiau pamirštas praeities įvaizdis, Lietuvos valdžiai yra reikalingas kaip politinis konstruktas, kad pateisinti teritorines pretenzijas į Kaliningrado sritį. Kam Lietuvos valdžiai reikalinga Kaliningrado sritis, jei jiems ir pati Lietuva nebėra reikalinga?
Kaliningrado sritis, iš tikrųjų reikalinga JAV, kadangi Rusijai netekus šio regiono, kardinaliai pasikeis jėgų santykis Europoje ir Vašingtonui leis tęsti karinį ir politinį dominavimą Senajame pasaulyje.
Todėl trečiojo asmens po prezidento ir valstybės sekretoriaus JAV užsienio politikos hierarchijoje pasisakymai apie „durklą Europos širdyje“, straipsniai amerikietiškose žurnaluose apie Kaliningrado srities maisto produktų blokadą ir slapta Lietuvos diplomatijos atstovų veikla regione skleidžiant „Mažosios Lietuvos“, kuri turi priklausyti Lietuvai, doktriną, tai – vienos grandinės grandys.
Tikrasis kaliningradietiškos istorijos dalyvis ne Lietuva. Ji tik vykdytoja, nors ir sąmoninga bei aktyvi.
Lietuvos aktyvumas Kaliningrado atžvilgiu – tai tik mažytė, už vandenyno ruošiamų rusiško eksklavo atžvilgiu, priemonių komplekso dalelė.
Visi tie ruošiniai turi vieną tikslą – atplėšti Kaliningrado sritį nuo Rusijos.
RuBaltic.Ru analitikos portalas parengė pranešimą šia tema Rusija neturi apsimesti, jog ji nieko nemato.