Ištraukos iš Dalios Grybauskaitės disertacijos „Bendrosios (visuomeninės) ir privačios nuosavybės tarpusavio ryšis privataus pagalbinio ūkio veiklos atžvilgiu“. Ekonomikos mokslų kandidato laipsnio disertacija apginta 1988 metais Tarybų Sąjungos Kompartijos Centrinio Komiteto Socialinių mokslų akademijoje Maskvoje.
„Lietuvos įžengimas į socializmo statybos kelią 1940-ųjų metų pradžioje stambiam socialistiniam kaimynui padedant turėjo savo pranašumų. Respublika pradėjo žemės ūkio pertvarkymą tuo metu, kai kitose TSRS respublikose šitas procesas jau buvo pabaigtas. Žemės ūkio pertvarkymas vyko, kai TSRS materialinė ir techninė bazė jau buvo išvystyta ir nereikėjo pradėti viską nuo ekonomikos industrializacijos. [...]
Tarybų valdžia laimėjo buržuazinėje šalyje su ryškia nacionalistine politika ir tradiciniais neigiamais požiūriais į TSRS.
Buržuazinės vadovybės propaganda atlikdavo klastingą darbą kolektyvizacijos atžvilgiu šalyje. Istoriškai susiformavęs smulkaus savininko požiūris į žemę buvo tai propagandai itin palankus pamatas. Prie šitos propagandos prisidėjo ir dvasininkijos atstovai, kurie turėjo didelę įtaką valstiečių masėms, nes Lietuvos gyventojai buvo entuziastingi katolicizmo šalininkai.
Kaimo socialistiniai pertvarkymai buvo sulaikyti kovos ir okupacijos, kurios tesėsi beveik tris metus. Okupacijos metu visi pertvarkymai buvo laikinai sustabdyti. Žemės buvo grąžintos buvusiems savininkams ir vokiečių kolonistams, kurie laikė Lietuvą galima gyvenviete. [...]
Klasių kovos įnirtingumo atžvilgiu 1940-1941 metų reforma vyko gana taikiai ir buvo įvykdyta beveik per pusmetį.
Po kovos situacija smarkiai pasikeičia. Reforma buvo įgyvendinama aršios klasių kovos sąlygomis beveik 4 metus – iki 1948 metų. Klasiniai priešai mėgindavo sustabdyti socialistinius pertvarkymus respublikoje drastišku teroru, grasinimais, šantažu, tarybinio ir partinio aktyvo, kolūkinio judėjimo organizatorių naikinimu. Nuo klasinio priešo rankų pokario metais žuvo virš 13 tūkstančių žmonių.
Tokia ilga klasių kova buvo gilinama dėl užsienio kišimosi, atlikdamos radijo propagandos, ginklų ir maisto produktų teikimo iš užsienio. Valstiečiai buvo įbauginti ir net atsisakė priimti žemę jau neminint vienijimosi į arteles arba kolūkius.
Aktyvus kolektyvizacijos procesas prasidėjo tik 1949 metais ir iš esmės buvo įvykdytas 1950 metų pabaigoje.
Buržuazijos klasė buvo visiškai sunaikinta, o kaime buvo kuriami socialistiniai gamybiniai santykiai. 1951 metais respublikoje nugalėjo kolūkinė santvarka. Žemės ūkio pertvarkymo sąlygų paruošimui esamomis aplinkybėmis tereikėjo 4-5 metų, kas yra beveik dukart mažiau, nei bendrai paėmus šalyje. [...]
Respublikoje pastaruoju metu žymima net gyventojų sugrįžimo atgal į kaimavietes tendencija. Čia tam tikras vaidmuo priklauso didesnėms galimybėms gauti pajamas už bendruomeninio sektoriaus ribų, socialinių ir buitinių sąlygų gerinimui, geriems keliams bei urbanizacijos procesų ypatumams respublikoje. Respublikoje vyksta aktyvus kaimaviečių socialinio tvarkymo procesas. Sparčiai statomos naujos gyvenvietės. Dabar gyvenvietėse gyvena beveik 48% žemės ūkiu besiverčiančių respublikos gyventojų, likusieji gyvena vienkiemiuose. [...]
Skirtumai tarp miesto ir kaimo išlieka, nors šitų skirtumų išnykimo greičiai vis spartėja. Kaip gyventojų pajamų augimo pasekmė augo ir pinigų sumos saugomos kaimaviečių gyventojų taupomosiose knygelėse.
Respublikos miestuose gyvenančių žmonių piniginių įnašų vidurkis 1986 metais sudarė 2062 rublių, o kaimavietėse – 2374 rublių.
Šitie duomenys liudija ir pajamų augimą, ir jų neužtenkamą apiprekinimą. Iš kitos pusės žiūrint, toks pajamų augimas suteikia kai kurį pranašumą kaimaviečių gyventojams prieš miesto gyventojus. [...]
Visasąjunginiame darbo pasidalijime Lietuvos TSR specializavosi pieno bei mėsos gamyboje (gyvuliai ir kiauliena).
Pagal mėsos gamybą vienam žmogui respublika užimdavo pirmaujančią vietą šalyje, gyvulininkystei tenka 65% bendrosios ir beveik 90% prekinės žemės ūkio produkcijos, pieno ir mėsos galvijininkystei bei bekoninei kiaulininkystei tenka 87% bendrosios bei 92% gyvulininkystės prekinės produkcijos. [...]
V. I. Leninas laikė, kad visaliaudinės nuosavybės žemei aplinkybėmis žemės sklypų išnaudojimas ir visokie smulkios nuosavybės rūšiai gali virsti spekuliacijos žemės ūkio produktais šaltiniu ir turėti kitų neigiamų pasekmių. Pati prekinių piniginių santykių forma kartais sudaro aplinkybių, palankių tokių santykių atsiradimui, kurie būtų svetimi ir priešiški socializmui: pavyzdžiui, gyvenamųjų patalpų išnuomojimas valstybiniuose namuose, bendruomeninės nuosavybės išnaudojimas savanaudiškais tikslais. [...]
Nepagrįstai aukštų pajamų gavimas pas tam tikrą gyventojų dalį sukelia rinkos santykių psichologiją bei ragina gobšiškumą“.