Nauja bei sena Lietuvos vyriausybės remia buvusios Baltarusijos prezidento rinkimų dalyvės Svetlanos Tichanovskajos pasiūlymą taikyti sankcijas šalies įmonėms, kurios eksportuoja savo produkciją per Klaipėdos jūros uostą. Lietuvos valdančioji klasė leidžia sau baltarusiško tranzito blokados mintį, neatsižvelgdama į tai, kad tokia situacija gali virsti katastrofa Klaipėdai ir „Lietuvos geležinkeliams“. Šiuo Vilnius ne vien tik ragina nukreipti baltarusiškus krovus link Rusijos uostų, bet ir įrodo Rusijos, kuri ketina atsisakyti savo produkcijos tranzito per Baltijos šalių uostus, strateginio sprendimo teisingumą. Deja, Baltijos valstybėms geopolitika yra neprilyginamai svarbesnė už ekonomiką.
„Belaruskalij“ yra viena iš Baltarusijos valstybinių įmonių, esančių beveik Aleksandro Lukašenkos kišenėje. Šios įmonės darbuotojus gali atlesti iš pareigų už politinę poziciją, dėl to pradėjome aptarti sankcijų taikymą įmonei“, - pareiškė gavusi prieglaudą Vilniuje „tautinė Baltarusijos lyderė“ Svetlana Tichanovskaja.
Kuomet „Belaruskalij“ veikla yra labai priklausoma nuo Lietuvos, taikyti sankcijas Tichanovskaja ragina konkrečiai Lietuvą, nes „Belaruskalij“ naudoja Lietuvos geležinkelius ir Klaipėdos jūros uostą savo produkcijos eksportui“.
Iš esmės paskelbta Lietuvoje Baltarusijos opozicijos lyderiu Tichanovskaja siūlo suteikusiai jai prieglobstį valstybei „pribaigti“ savo transporto ir logistikos sritį ir nugriauti geležinkelių ir Klaipėdos jūros uosto ekonominę padėtį.
Kalio trąšos – pagrindinė Klaipėdos uosto pajamų šaltinis. Jų perkrovimui Baltarusija pastatė Klaipėdoje atskirą terminalą, kurį tęsia plėtoti ir gerinti paskutinio dešimtmečio bėgyje. Tuo Baltarusija investuoja pinigus į Lietuvą ir jos trečią pagal gyventojų skaičių miestą.
Per 10 metų vienas „Belaruskalij“ investavo į Klaipėdos jūros uostą 100 milijonų eurų. Ir vos praeitais metais įmonė eksportavo per Lietuvą 10 milijonų tonų krovinių, o baltarusiško terminalo Klaipėdoje pajamos sudarė 90,5 milijonų eurų.
Ir Tichanovskaja ragina atsisakyti štai šito vardan Baltarusijos „demokratizacijos“. Atsisakyti ne vien tik kalio trąšų. „Mes prašome nepirkti „Belaruskalij“ produkcijos tam, kad Lukašenkos režimas negautų šių įmonių pinigų. Tai yra susieta ne vien tik su „Belaruskalij“, bet taip pat ir su „Grodno Azot“, „Naftan“ bei kitomis režimui svarbiomis įmonėmis“, - skelbia Baltarusijos „tautinis lyderis“.
Iš esmės kalbama apie visuotinę Baltarusijos tranzito blokadą sąlygomis, kai šis tranzitas sudaro daugiau nei trečdalį nuo Klaipėdos jūros uosto ir Lietuvos geležinkelių krovinių apyvartos.
Per pirmą 2020-ųjų metų pusmetį LGŽ aptarnavo 24 milijonus tonų krovinių, iš jų 9 milijonai tonų sudarė kroviniai iš Baltarusijos. Tai yra jau paminėtos trąšos, naftos gaminiai, durpės ir kitos Baltarusijos eksporto prekės, kurios yra gabenamos per Klaipėdos uostą.
Atsisakyti šio reiškia, kad ir geležinkelių, ir Klaipėdos, kuriai uostas turį lemiamą reikšmę, laukia ekonominis žlugimas. Ir tai gali nutikti ekonominės krizės aplinkybėmis, kai Lietuva yra trečia pagal bedarbystės lygį Europos Sąjungoje.
Net oficiali statistika teigia, kad kas šeštas darbingo amžiaus lietuvis dabar sėdi be darbo. Šiomis aplinkybėmis „prezidentė Svetka“ siūlo panaikinti tūkstančius darbo vietų „Lietuvos Geležinkeliuose“ ir kur kas daugiau darbo vietų Klaipėdoje.
Kokia turėtų būti Lietuvos teisinga reakcija į panašų įžūlumą – kai gyvenantis Vilniuje už Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšas žmogus ragina juos palikti be pragyvenimo šaltinio?
Mažiausiai – parodyti įžūliai opozicijos lyderei jos tikrą vietą, o kraštutiniu atveju – išvaryti iš Lietuvos. Tegul kepa savo kotletus Vokietijoje.
Bet čia prasideda pati įdomiausia dalis.
Lietuvos valdžia užjaučia idėjai palikti savo transporto šaką be krovinių iš Baltarusijos.
Tichanovskaja užtikrina, kad aptardavo sankcijas su Lietuvos vyriausybės atstovais, ir jie yra pasiruošę svarstyti Baltarusijos krovinių tranzito apribojimą ar net nutraukimą.
Šiuo atvejų kalbama apie „valstiečių“ vyriausybę, kuri dabar palieka politinę sceną. Bet sekanti paskui „valstiečius“ konservatorių vyriausybė pasisako net vienprasmiškiau.
„Manau, kad šitą klausimą [sankcijų taikymą prieš „Belaruskalij“ - RuBaltic.Ru pastaba] reikėtų apsvarstyti. Iš pradžių, kaip buvo sufalsifikuoti rinkimai Baltarusijoje ir prasidėjo represijos, aš pasakiau, kad nepaisant savo trumpalaikių ekonominių interesų, reikia padėti tiems žmonėms. Ir ekonominės sankcijos gali tapti tuo ginklu, kuris veikia“, - pareiškė būsima Lietuvos ekonomikos ministrė Aušrinė Armonaitė.
Įsiminsim šitą faktą.
Lietuvos politinė klasė nepaisant visos savo įvairovės yra pasiryžusi krizės intensyviausiu laiku panaikinti ištisą ekonomikos atšaką tam, kad pasiekti geopolitinių tikslų kaimyninėje valstybėje.
Ekonominė padėtis Lietuvoje, būtinumas papildyti biudžetą ir atlikti socialines pareigas – viskas tai iš vis neturi reikšmės, kai reikia pasiekti didžiulį tikslą: pakeisti politinį režimą Baltarusijoje.
Koks skirtumas, koks Lietuvoje bedarbystės procentas? Koks skirtumas, kiek dar darbo vietų praras šalis, likusi be užsakovų iš Baltarusijos?
Ir be to, kodėl šitie lietuviai visą laiką trukdo ir kalba apie kažkokius uždarbio mokesčius, pensijas, darbo vietas? Tegul išvažiuoja plūkti į Airiją ir netrukdo savo valstybei atlikti istorinę misiją – „Rusijos nulaikymą“.
Jei Baltarusijos valdžia tikėjosi „atgaivinti“ Vilnių savo grasinimais atimti iš Klaipėdos krovinius, tai Lietuvos valdžia, kaip paaiškėjo, nekiek nevertina baltarusių tranzito ir pati ją atiduoda Putinui.
Tokiomis aplinkybėmis Minskui ir nebelieka nieko kito, kaip nukreipti tranzitą į Rusiją. Saugumo sumetimais, nes Baltijos šalių vadovams savo valstybių ekonominiai interesai nereiškia nieko palyginus su geopolitika.
Šiuo atžvilgiu Lietuva stoja ne vien tik rusiškos logistikos šalininku, bet ir Rusijos valdžios „advokatu“.
Vilniaus pasiryžimas nuniokoti Klaipėdą ir „Lietuvos geležinkelius“ tam, kad pakeisti valdžią Baltarusijoje, įrodo, kaip strategijos atžvilgiu Rusija teisingai nusprendė atšaukti savo tranzitą iš Baltijos šalių ir vystyti nuosavą uostų infrastruktūrą Šiaurės Vakaruose.
Šitas sprendimas buvo nulemtas ne tiek ekonominės naudos ir investavimo į savo regionus vietoj svetimų šalių sumetimais, kiek nacionalinio saugumo sumetimais. Jeigu Baltijos šalys išsaugotų monopoliją rusiškų krovinių tranzitui per Baltijos jūrą, neišvengiamai ateitų laikas, kai jie pradėtų išnaudoti šią monopoliją, tam kad šantažuoti.
Tokiu atveju rusiško eksporto blokada Baltijos šalyse 2014-2015 metais – Ukrainos krizės aštriausiu metu – taptų tikėtinu scenarijumi. Nuostoliai, kuriuos patirtų Latvijos ir Estijos ekonomikos, neturėtų jokios reikšmės palyginus su „Rusijos sulaikymu“.
Baltijos šalių ekonomika nuo TSRS suirimo laiko buvo iš dalies sužlugdyta antirusiškos politikos, deja, valstybės jos taip ir neatsako nes jų vienintelis egzistavimo tikslas ir virto antirusiška politika.
Todėl naudotis jų uostų paslaugomis tiesiog pavojinga. Ir Rusijai, ir Baltarusijai.