Sukako 100 dienų kaip Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda eina valstybės vadovo pareigas. Apie padarytus darbus ir planus ateičiai jis nusprendė atsiskaityti spaudos konferencijoje, bet jokių svarbų pareiškimų joje neskambėjo. Pagal keletą esminių klausimų dėl vidaus bei užsienio reikalų politiką Nausėda tęsia prieš jį buvusio prezidento kryptį. Nors yra ir keletas skirtumų.
Analitinis portalas RuBaltic.Ru išaiškino, kuo naujas Lietuvos lyderis yra panašus į Dalią Grybauskaitę ir kuo skiriasi nuo jos.
Kuo panašus?
1. Euroatlantiniai siekimai
Gitanui Nausėdai, kaip ir Grybauskaitei, Vašingtonas bei Briuselis besilieka pagrindiniais užsienio politikos „švyturiais“. Atsisakymo nuo euroatlantinės krypties jis, matyt, net mintyse nelaiko. Ir priešrinkiminės kampanijos metu prezidentas ne kartą deklaravo ketinimą stiprinti strateginę partnerystę su Jungtinėmis Valstijomis.
Jokių siurprizų čia nėra ir būti negali. Geriausiu atveju iš Nausėdos galima buvo tikėtis tik „pakelti balsą“ kalbant su Briuseliu – panašiai, kaip tai daro kaimyninė Lenkija. Bet lenkiško pūtimosi Lietuvos lyderiui kol kas neužtenka. Su amerikiečiais jis tuo labiau kalba įprastu Baltijos šalių politikams „pataikūno“ tonu.
2. Kolaboracionistų šalininkas
Pirmas šimtas Nausėdos dienų įsiminė garsias skandalais dėl istorinės atminties klausimų. Pagal Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyvą sostinėje buvo demontuota memorialinė lenta skirta nacių bendrininkui Jonui Noreikai, kas sukėlė nacionalistų pasipiktinimą.
Nausėda suprato, kad negalės ignoruoti šio konflikto, todėl skyrė sau arbitro vaidmenį ir paragino „įvesti moratoriumą istorinės atminties trynimui“. Tai yra iš esmės nacių bendrininkų asmenybių kulto nuvainikavimo stabdymas.
Nausėda nacionalistams tapo jeigu ne advokatu tai bent žmogumi, kuris nedarys jiems kliūčių. Tai artina naują prezidentą prie Grybauskaitės, prisidėjusios prie „miško brolių“ heroizavimo.
3. Valstybės saugos galimybių problemos
Lietuvos karinis saugumas jaudina Nausėdą ne mažiau už jo pirmtako. Panašiai kaip Grybauskaitė jis ruošiasi ir toliau didinti respublikos karinį biudžetą, kuris jau viršija 2% nuo šalies BVP.
Naują prezidentą, lygiai taip pat kaip ir ankstesnį, gąsdina aukšta rusų kariuomenės koncentracija Karaliaučiaus srityje.
Kad apsaugoti mažą Baltijos respubliką jis mėgina išprašyti iš vakarų sąjungininkų papildomų priešlėktuvinės gynybos priemonių.
Idėja nėra nauja: Grybauskaitė irgi vadino priešlėktuvinę gynybą vienu saugos pagrindinių prioritetų.
Pagaliau, Nausėda irgi nori pasiekti pastovaus amerikiečių karinio buvimo savo valstybėje. Lyg nauju būdu atlikta sena daina.
4. Energetinis saugumas
Energetikos sfera kažkodėl tai nelabai domi Gitano Nausėdos, jis niekaip nekomentuoja situacijos su SGD-terminalu Klaipėdoje, kurio išlaikymas skaudžiai smogia po Lietuvos biudžetą.
Bet tyla yra sutikimas. Jei prezidentas nesiruošia persvarstyti savo pirmtako energetinės politikos, reiškia, jis yra viskuo patenkintas. Pagal keletą klausimų Nausėda atvirai tęsia Grybauskaitės kryptį.
Jis griežtai kritikuoja dujotiekio „Nord stream – 2“ statybą, nenori įsigyti elektros energijos iš Baltarusijos Astravo AE ir tikisi kuo greičiau pasprukti iš „okupacinio“ BRELL (Baltarusija – Rusija – Estija – Letvija – Lietuva) žiedo.
5. Nenorėjimas bendrauti su Putinu
Skirtingai nuo savo rinkimų oponentės Ingridos Šimonytės Nauseda laikė galimomis derybas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Tačiau šiandien apie tokio susitikimo organizavimą nebeužsiminima.
„Kol kas Ukrainoje tokia situacija, kol mes matom įtampos eskalaciją visame regione, nematau jokio pagrindo ištarti įprastų diplomatiškų, malonų žodelių, o visų pirma neturiu tokios moralinės teisės“, - teigė Nausėda.
Apie priežastis reikėtų kalbėti atskirai, bet faktas išlieka: naujas Lietuvos lyderis, lygiai taip pat kaip Grybauskaitė, nenori siekti ryšių su RF vyriausybe.
Kuo skiriasi?
1. Diplomatiškumas
Dar būdamas kandidatu prezidento pareigoms, Gitanas Nausėda laikėsi santūraus, mandagaus, diplomatiško politiko įvaizdžio, kuris geriau patylės, kai negali pasakyti nieko gero.
Reikia deramai įvertinti tai, kad šios auksinės taisyklės jis laikosi iki šiol.
Iš vienos pusės Lietuvos prezidentas neleidžia sau įžeisti savo oponentų, kaip tai darė Grybauskaitė. Iš kitos jis įžvalgiai nedaro jokių griežtų pareiškimų Rusijos valdžios pusėn. To dėka aukščiausios valdžios lygio dialogo galimybė vis išlieka.
2. Santykių su Lenkija įtempimo sumažinimas
Per savo pirmą užsienio kelionę Nausėda, kaip ir žadėjo, nuvažiavo į Lenkiją. Beje, padarė tai vos po 4 dienas po inauguracijos. Juo labiau, Varšuvoje Lietuvos prezidentas kukliai mėgino pateisinti Lenkijos Konstitucinio teismo reformą, kurią žiauriai kritikuoja ES.
„Prieš tai, kaip smerkti, mums reikėtų gerai susipažinti su situacija, ir aš manau, kad Lenkijos sprendimas buvo nulemtas noru kovoti su korupcija, su nomenklatūros pasireiškimais teismų sistemoje“, - pasakė Nausėda.
Dalios Grybauskaitės kadencijos pradžioje Lenkijos ir Lietuvos santykiai žymiai ir akivaizdžiai pablogėjo. Bet Nausėdos, kuris daug tikisi iš regioninio bendradarbiavimo, tai aiškiai netenkina.
3. Baltarusijos „prijaukinimas“
Savo kadencijos pirmais metais Dalia Grybauskaitė mėgino būti Baltarusijos „advokatu“ vakaruose. Deja, nieko gero iš šio sumanymo neišėjo: Nausėdos kadencijos pradžiai Minsko ir Vilniaus santykiai pasidarė maksimaliai įtempti. Naujas Lietuvos lyderis ketina tai ištaisyti.
Astravo atominės elektrinės (AE) atžvilgiu kompromisų, greičiausia, būti negali. Nausėda visiškai remia konservatorių „kryžiaus karą“ prieš baltarusišką „atominį monstrą“. Ir net prisideda prie jo. „Įstatymą dėl Astravo AE elektros pirkimų [ir įleidimo] draudimo būtina patvirtinti konkrečių priemonių efektingu planu. Jo sudarymu dabar užsiima mano patarėjai ir vyriausybė“, - pareiškė Nausėda.
Vis dėl to jis laiko būtinu santykių su Baltarusija normalizavimą ekonomikos, kultūros bei mokslų srityse.
Spaudos konferencijos metu Lietuvos prezidentas pakartojo dvi esmines tezes. Visų pirma, kad Vilnius privalo „neslėpti galvos smėlyje, apsimetinėdamas juk kaimyno nėra“. Antra, būtų neteisinga galvoti, kad „jokio Baltarusijos suvereniteto neegzistuoja iš vis“.
Grybauskaitė gi vadovavosi visai kitais supratimais.
4. Geri santykiai su „agrarais“
Lietuvoje vyraujančią valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS) rinkimuose atstovavo savo kandidatas – ministras-pirmininkas Saulius Skvernelis, kol Nausėda „agrarijų“ buvo laikomas Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovu. Skvernelis net grasino savo atsistatydinimu, jeigu jis praloštų kam nors iš „konservatorių kandidatų“.
Galų gale prezidentas ir ministras-pirmininkas neblogai susitarė. Seimas veikia įprastu režimu – pertvarkyti valdančią daugumą niekas nemėgina. Vyriausybėje atsirado vos trys nauji ministrai. Užsienio politikos atžvilgiu (pavyzdžiui, Lenkijos ir Baltarusijos kryptimis) Skvernelis remia Nausėdos iniciatyvas.
Parodomasis faktas: neseniai Lietuvos prezidentas išleido įsakymą, kuriuo leido ministrui-pirmininkui dar mėnesį praleisti darbą, kol pastarasis gydosi nuo limfomos.
O Skvernelio sunki liga galėjo būti puiku pretekstu tam, kad atleisti jį nuo pareigų. Grybauskaitė, kuri negalėjo pakęsti Lietuvos vyriausybės pirmininko, greičiausia taip ir pabandytų padaryti.
5. Akcentas į ekonomiką
Savo pagrindiniu tikslu buvęs finansininkas Nausėda deklaruoja „visuotinės gerovės valstybės“ sukūrimą. Kaip tai bus įgyvendinama kol kas neaišku, bet Lietuvos prezidentas nusprendė asmeniškai vadovauti ekonominiams pertvarkymams šalyje.
Pasiūlymai, kuriuos pagal Nausėdos iniciatyvą nagrinėja Seimas ir vyriausybė, susieti su mokesčių sistemos reformavimu, pensijų didinimu, kova su korupcija ir t.t.
Grybauskaitė domėjosi ekonomika kur kas mažiau.
Dalia vien tik kritikavo visų Lietuvos vyriausybių, kurios dirbo jos kadencijų metu, darbą, bet socialinei ir ekonominei padėčiai šalyje tai turėjo mažai įtakos.