Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) užėmė poziciją Lietuvos, kuri sulygino tarybų valdžios kovą su „miško broliais“ su genocidu. Apie tai sakoma nutartyje, paskelbtoje organizacijos portale. Susipažinus su nutartimi neišvengiamai kyla klausimas: kodėl sprendžiant panašią bylą 2015 metais teismas priėmė visiškai priešingą nutarimą?
Penkiais balsais prieš du EŽTT atmetė skundą buvusio VSK (КГБ) darbuotojo Stanislovo Drelingo, kuris Lietuvoje buvo pripažintas genocido kaltininku dėl dalyvavimo sulaikant lietuvių partizanų vadą Adolfą Ramanauską–Vanagą ir jo žmoną.
Stanislovas Drelingas dalyvavo slaptoje operacijoje sulaikant Ramanauską ir jo žmoną Birutę Mažeikaitę. Abiejų likimai susiklostė nepavydėtinai: Vanagas buvo nubaustas mirties bausme, o Mažeikaitė aštuonerius metus praleido lageriuose. Už tai 2014 metais Drelingas buvo apkaltintas genocidu.
Kai Kauno apygardos teismas pripažino jį kaltu, o Aukščiausiasis teismas skyrė bausmę, nuteistojo advokatai bandė apskųsti šį nutarimą EŽTT.
Vienas iš Drelingo gynybos argumentų — Lietuvos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnį. Jis teigia, jog negalima skirti bausmės „už įvykdymą kokios nors veikos arba už neveiklumą, kuris jo įvykdymo metu pagal nacionalinę arba tarptautinę teisę nebuvo traktuojamas kaip nusikaltimas“.
Dar viena pastaba. Drelingas nežudė Vanago ir neišsiuntė jo žmonos į Sibirą.
Beje, teismas nusprendė, jog „miško brolių“ sulaikymo metu nuteistasis turėjo rimtai susimąstyti apie savo veiksmus.
„Pareiškėjas 1950 metais turėjo žinoti, kad jis gali būti apkaltintas genocidu, ir jo pasmerkimą buvo galima numatyti. Todėl jokių Konvencijos pažeidimų nebuvo“, — sakoma dokumente.
Lai bus taip, tačiau gynyba atsargoje turėjo rimtesnį argumentą: ne taip seniai Vilnius jau pralaimėjo panašią bylą.
EŽTT tada nutarė, jog Lietuvoje be jokio pagrindo „miško brolių“ persekiojimas, kuriame dalyvavo tarybinių specialiųjų tarnybų darbuotojas Vytautas Vasiliauskas, buvo sulygintas su genocidu.
Tada spauda rašė, jog EŽTT sudavė Lietuvos istorinei politikai triuškinantį smūgį. Dabar skaitome visiškai priešingus pavadinimus: Strasbūras pripažino lietuvių tautos genocidą. Kodėl dviejuose analoginiuose atvejuose teismas priima visiškai skirtingus nutarimus?
Kipšas, kaip žinia, slypi smulkmenose. Šiuo atveju pagrindinė smulkmena — tikslus „genocido“ termino apibrėžimas.
JT Konvencijoje, kalbant apie kelio genocido nusikaltimui užkirtimą ir bausmę už jį, šis žodis aiškinamas kaip „veiksmas, siekiant visiškai arba dalinai sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę arba religinę grupę“. Lietuvos valdžios 1998 metais prie išvardintų grupių pridėjo dar dvi — socialinę ir politinę.
Bėgant laikui, ši norma, prieštaraujanti įstatymų leidybai ir Baudžiamajam kodeksui, buvo pašalinta, tačiau Vasiliausko byloje Lietuva dar bandė žaisti apibrėžimais, įvardindama partizanus „politine grupe“.
Tame ir buvo pagrindinė klaida.
EŽTT konstatavo, kad Vilnius „nepateikė pakankamai istorinių ir faktinių liudijimų, jog Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai“. O politinių grupių Konvencija negina.
Beje, tuo bandė vadovautis ir Drelingo gynyba. Remdamiesi Vasiliausko atveju, advokatai tvirtino, jog partizaninis judėjimas — politinės grupės veikla. Ir todėl kovą su „miško broliais“ negalima traktuoti kaip genocidą.
Tačiau Lietuvos atstovai šį kartą vadovavosi Strasbūro rekomendacijomis: norint išsaugoti Drelingui skirtą nuosprendį, paprasčiausiai reikia įtikinti teismą , kad „Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai“.
Ir su šia užduotimi atsakovas susidorijo. Jei tikėti EŽTT nuosprendžiu, respublikos Aukščiausiasis teismas sureguliavo tuos vidinius teisinius nesutapimus, dėl kurių Vasiliausko byla tapo paini. Aukščiausiasis teismas išaiškino, kodėl tarybų valdžiai pasipriešinę partizanai gali būti įvardinti „svarbia tautos sudėtine dalimi“.
Būtent kaip Lietuva įrodinėjo Strasbūrui savo „miško brolių svarbą“? Šį momentą istorija nutyli. Teismo nutartyje deklaruojama, kad partizanai tikrai „suvaidino svarbų vaidmenį gindami nacionalinę tapatybę, kultūrą ir lietuvių tautos nacionalinę savimonę“. Be to, Vilnius remiasi 2014 metų Konstitucinio teismo nutartimi, kurioje užfiksuota partizaninio judėjimo svarba lietuvių tautai. Vadinasi, Vasiliausko atveju tas „kozyris“ nebuvo panaudotas.
Išvada: Lietuvos Temidės atstovai tiesiog „sušukavo“ savo kaltinimus genocidu, paprakaitavo ieškodami kelių, atvedančių juos prie tarptautinių normų reikalavimų. O EŽTT dabar priblokštas: argi galima nepripažinti genocidu Vanago persekiojimo, jei jis buvo toks šaunus tautos atstovas?
Tiesa, iškyla dar vienas klausimas: jeigu tarybinis režimas užsiiminėjo lietuvių genocidu, kodėl kasmet augo Lietuvos gyventojų skaičius?
Čia vėl galima prisiminti „genocido“ apibrėžimą` kaip visišką nacionalinės grupės arba jos dalies sunaikinimą. Taigi peršasi išvada, kad Lietuvoje komunistai „naikino“ dalį tautos – žudė jos „brangiausius“ atstovus.
Bet kuo tokiu atveju užsiiminėjo pats Adolfas Ramanauskas–Vanagas? Argi ne savo tautos žudymu? „Aiškėja, jog tarp aukų daugiausia buvo būtent taikių gyventojų, neginkluotų ir neturinčių ryšių su Raudonaja Armija arba su valstybės saugumo organais“, — apie jo „žygdarbius“ pasakojo fondo „Istorinė atmintis“ tyrimų programų vadovas Vladimiras Simindėjus.
Beje, argi tarybų valdžios šalininkai, kuriuos žudė „miško broliai“, dėl to nustoja būti lietuviais? O gal ši tautos sudėtinė dalis ne tokia svarbi? Gal yra teisėjų, kurie sugebėtų palyginti tarybų valdžios ir nacionalistinio pogrindžio aukų gyvybių vertę?
EŽTT tokių klausimų nekels ir jais neužsiminės. Teismui svarbus tik formalus bylos aspektas: kad nebūtų prieštaravimų tarp Lietuvos ir tarptautinės įstatymų leidybos.
„Faktų ir teisės normų aprašymas teisingas, o juridiniai teiginiai ir išvados, mano manymu, kreivi“, — taip nutartį charakterizavo Europos parlamento frakcijos „Žalieji/ Laisvas europietiškas aljansas“ patarėjas juridiniais klausimais Aleksėjus Dimitrovas.
Tačiau įdomiausia tai, jog EŽTT praneša, jog atnaujins vidinį Vasiliausko bylos Lietuvoje tyrimą. Žinoma, atsižvelgiant į Strasbūro rekomendacijas. Nepavyko nuteisti už politinės grupės genocidą — nuteis už lietuvių tautos genocidą.