Rusija stabdo savo pastovaus atstovo prie NATO veiklą. Iš Maskvos pusės šis žingsnis reiškia šiuolaikinio diplomatinio korektiškumo atsisakymą. NATO nėra pilnavertė tarptautinė organizacija – tai tik instrumentas JAV rankose. Su amerikiečiais Rusija ir kalbės ir dėl NATO, ir dėl, tokių NATO narių, kaip Pabaltijo respublikos, dėl kurių Maskvos ir Šiaurės Atlanto aljanso dialogas anksčiau skaitėsi ypatingai vertingu.
Mėnesio pradžioje NATO sekretoriatas paskelbė apie aštuonių Rusijos diplomatų išsiuntimą iš savo buveinės ir dar dviejų vietų sumažinimą Rusijos diplomatinėje misijoje. Pažymėtina, jog šis sprendimas Rusijoje buvo beveik nepastebėtas. Diplomatų išsiuntimas jau tapo nusistovėjusia praktika, prie to visi priprato, šie išsiuntimai buvo be jokių padarinių, neskaitant atsakomojo diplomatų išsiuntimo kita šalimi.
Tuo įdomesnė šiurkšti ir akivaizdžiai neproporcionali Maskvos reakcija.
To priežastimi Rusija faktiškai pasinaudojo Aljanso klerkų demaršu, kad pastatyti tašką santykių su NATO, kaip su tarptautine organizacija, istorijoje.
„Atsakydami į NATO veiksmus mes sustabdome savo pastovios atstovybės prie NATO veiklą, tame tarpe ir vyriausiojo karinio atstovo, tikriausiai, nuo lapkričio mėnesio 1 dienos arba, gal būt, tam prireiks dar keletą dienų“,- spalio mėnesio 18 dieną pareiškė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėj Lavrov.
Be karinės misijos, taip pat nutraukiama Rusijos informacinio biuro Monse (NATO buveinė Briuselio priemiestyje) veikla. Iš esmės Monse palieka visi oficialios Maskvos įgalioti atstovai. Sergėj Lavrov pabrėžė šią aplinkybę ypatingai, nurodydamas į tai, jog jei Šiaurės Atlando aljanso buveinės darbuotojams reikia skubiai susisiekti su Maskva, tai jie gali kreiptis į RF ambasadorių Belgijoje.
Kitaip tariant, Rusija veiks tik su valstybėmis, o ne su tarptautinėmis organizacijomis, kurias šios valstybės įkūrė kovai su Maskva.
Paskutiniu metu šiuo klausimu Rusijos valdžia yra nuosekli. Prieš keletą mėnesių Maskva faktiškai atsisakė pripažinti Europos Parlamentą, uždraudusi šios, pavirtusios į gigantišką antirusišką plepalynę, organizacijos pirmininkui įvažiuoti į RF.
Sekantis logiškas žingsnis – atsisakymas pripažinti Europos Sąjungą ir sutikimas turėti reikalą tik su jos nariais – šalimis: Vokietija, Prancūzija, Lenkija ir kitomis. Juk pastarosios taip pat nepripažįsta EAzES ir pažymi, jog turės reikalą tik su Kazachstanu, Armėnija ir kitais jos nariais – šalimis.
Kas liečia NATO, tai čia Rusijos URM sprendimas ne toks jau ir šiurkštus, jei jį vertinti dinamikos požiūriu.
Maskva žengė žingsnį link kurio seniai ėjo.
Po šaltojo karo postsovietinė Rusija sutiko vertinti NATO kaip derybų šalį ir tarptautinį partnerį, atidarydama savo diplomatinę misiją prie Aljanso buveinės. Ji įsijungė į NATO ir NATO partnerių-šalių Euroatlantinės partnerystės tarybą. „Partnerystė taikos labui“ programos rėmuose dalyvavo taikdarystės operacijose. Įkūrė tarybą „Rusija – NATO“, kurios pagrindinis pasiekimas (NATO, o ne Rusijai) tapo Aljanso tranzitinės bazės greta Uljanovsko organizavimas karinių pajėgų permetimui į Afganistaną.
Visas šis kursas stiprino organizacijos, sukurtos kaip šaltojo karo instrumentas, pozicijas ir legitimaciją, po šaltojo karo pabaigos tapo vienu iš pagrindinių JAV, pasiskelbusiu save šio karo laimėtoja, globalinio dominavimo instrumentų.
Kitos NATO gyvavimo esmės, kaip vasalų subūrimas prie Vašingtono po TSRS sugriuvimo, nebeliko. O kad blokinė disciplina būtų tvirta, vasalams reikalingas bendras visus apjungiantis priešas. Tokiu priešu Europos šalims – Aljanso nariams gali būti tik Rusija.
Tai yra, Maskva daugelį metų bendradarbiavo su organizacija, kuri iš prigimties jai yra priešiška ir dėl objektyvių priežasčių negali pasikeisti.
Prie to kuo toliau vystėsi NATO ir Rusijos santykiai, tuo priešiškesnis Rusijai darėsi NATO.
Nuo šios tendencijos supratimo prasidėjo atgalinis santykių procesas. Jos starto tašku galima vertinti Vladimiro Putino 2007 metų „Miuncheno kalbą“, kai Rusijos prezidentas pavadino nepagrista vienapolią pasaulio tvarką, vadovaujama JAV ir NATO, kaip vienu iš jos institutų.
Tolimesnių metų laikotarpiu buvo sustabdytos visos bendros programos, nutraukta tarybos „Rusija – NATO“ veikla ir baigtas politinis dialogas. Per septynerius metus Rusijos misija prie NATO sumažėjo nuo 70 iki 10 žmonių, prie to RF paskutinių trejų metų laikotarpiu neturėjo savo atstovybės Monse vadovo.
Dabar šioje daugiametėje santykių degradacijos istorijoje padėtas finalinis taškas. Maskva išsilaisvino nuo nereikalingo diplomatinio korektiškumo.
NATO kaip savarankiškas derybų veikėjas ir subjektas ne egzistuoja. Yra tik Jungtinės Valstijos, kurios šią organizaciją išnaudoja savo tikslams. Su amerikiečiais Rusija ir kalbės.
Tarp kitko, ir kalba, ir tai jai gerai gaunasi, ką parodė Putino ir Baideno derybos Ženevoje, o taip pat neseniai įvykęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos Viktorija Nuland vizitas į Maskvą.
Kas liečia tai, jog NATO sudėtyje randasi Lenkija ir Pabaltijo šalys, kurių militarizacija ant pat Rusijos sienos sukelia Maskvos susirūpinimą, tai dėl šių klausimų Rusija kalbėsis ne su NATO ir netgi ne su tomis pačiomis šalimis, o su Jungtinėmis Valstijomis.