JAV prezidentas Džozefas Baidenas kreipėsi į naciją dėl amerikiečių išėjimo iš Afganistano ir šalies užgrobimo „Talibanu“ (Rusijoje uždrausta terorizmo organizacija - RuBaltic.Ru pastaba). Savo kalboje Baidenas pareiškė, jog Amerikos tikslu Afganistane buvo JAV nacionalinio saugumo gynimas, o, jokių būdu, ne demokratijos pastatymas ten. Šie žodžiai reiškia, jog JAV netgi retorikos lygyje atsisako globalinės misionierystės ir „pasaulinio žandaro“ vaidmens. Skaitlingai klientelei, kuri aptarnavo pasaulinį Amerikos viešpatavimą, bus nepaprasta.
«Amerikiečių kariuomenė negali ir neturi dalyvauti kare ir žūti kare, kuriame afgano jėgos nepageidauja grumtis patys už save. Mes išleidome daugiau trilijono dolerių. Mes apmokėme ir apginklavome afgano karines pajėgas, kurių sudėtyje yra apie 300 tūkstančių žmonių, - paskelbė Džo Baidenas […] Mes jiems davėme visus šansus patiems išsirinkti savo ateitį. Ko mes negalėjome jiems duoti, tai valios kovoti už tą ateitį“.
Šią amerikiečių lyderio kalbos dalį Kijeve dabar turi skaityti balsu ir išraiškingai.
JAV prezidentas pasakė maksimaliai aiškiai: savo demokratiniams sąjungininkams mes padėjome tuo, kuo galėjome, bet už svetimą laimę svetimuose karuose nekariausime.
Baidenas pasakė Afganistane paliktiems globotiniams, kurie turėjo oficialaus amerikiečiu sąjungininko už NATO ribų statusą. Tai tas pats statusas, kurio siekia Ukraina. Jei Nezalėžnos neima į NATO, tai, gal būt, nors už sąjungininką už NATO ribų Jungtinės Valstijos kariaus Donbase su „separais“ ir „moskaliais“?
Nekariaus. Ginklus ir instruktorius davėme? Viskas, toliau kariaukite patys.
Tarp kitko, tai dar ne pati nemaloniausia Baideno kalbos dalis. Kiti jo žodžiai nesiūlo nieko gero ir NATO sąjungininkams.
«Kaip aš sakiau balandyje, Jungtinės Valstijos išsprendė uždavinius, kuriuos įvedant pajėgas į Afganistaną mes sau iškėlėme: neutralizuoti teroristus,kurie mus užpuolė rugsėjo 11; teisti Usam ben Ladeną, taip pat sumažinti terorizmo grėsmę, dėl to kad Afganistanas netaptu busimųjų JAV atakų baze. Mes išsprendėme tuos uždavinius. Būtent dėl to į šalį mes ir įvedėme kariuomenę“,- pasakė Amerikos prezidentas. O po to pasakė svarbiausią: Į Afganistaną mes atvykome ne tam, kad statyti valstybę.Tik afgano liaudis turi teisę ir privalo nuspręsti savo ateitį, ir tai, kaip ji nori valdyti savo šalį“.
Arba JAV prezidentas įžūliai meluoja, arba, atvirkščiai, šokuojančiai atviras.
Liberalinės demokratijos pastatymas Afganistane nuo pat pradžių buvo vadinamas vienu iš pagrindinių operacijos su būdingu pavadinimu „Nenugalima laisvė“ uždavinių.
Visuotiniai tiesioginiai rinkimai, moterų teisės ir kitą – visa tai buvo vadinama tiesioginiais amerikiečių intervencijos pasiekimais.
Amerikietiška masinės kultūros institucijos netgi kūrė savo agituotes demokratijos pergalės Afganistane tema. Būdingas pavyzdys – ekranizuotas afgano kilmės amerikiečių rašytojo Haled Hosein bestseleris „Tūkstantis šviečiančių Saulių“ apie tai, kaip pagerėjo Kabulas prie amerikiečių, kurie atnešė žmogaus teises, laisvę ir demokratiją.
Jei dabar Džo Baidenas sako, jog tokių uždavinių amerikiečiai visiškai nekėlė, tada suprantama, kodėl afgano demokratija „paspruko per tris dienas“, tada, kai po sovietų kariuomenės išvedimo prosovietinis režimas laikėsi trejus metus, ir būtų išsilakęs ilgiau, jei ne būtų suirusi TSRS ir jelcinškos Rusijos ne būtų atsisakiusi palaikyti Machamadą Nadžibulą. Todėl, kad amerikiečiai, iš tikrųjų, ten jokios demokratijos nestatė.
Teisių gynimo ir demokratijos retorika buvo tik Amerikos interesų Afganistane užtikrinimo širma.
Tiksliai taip pat, kaip Irake, Sadamo Huseino nuvertimas amerikiečiams buvo reikalingas, kad iš ten pompuoti naftą, ir dėl to jie „atnešė demokratiją“.
Tiesos apie Amerikos politiką pagarsinimą ne bet kokiu ten kairiuoju amerikiečiu disidentu, o asmeniškai JAV prezidentu, pervertinti neįmanoma.
Amerika netgi retorikos lygyje atsižada savo globalinės žmogaus teisių ir demokratijos platinimo pasaulyje misijos, o šia misija pagrindžiamos pretenzijos į globalinę lyderystę.
Dabartinei Vašingtono politikai tai ilgo kelio, kurį pradėjo dar Barakas Obama, pradėjęs nenuosekliai, su pertraukomis mažinto amerikiečių kontingentų buvimą užsienyje, maskuodamas šį procesą patosinėmis kalbomis apie „amerikietišką nepaprastumą“, pabaiga.
Donaldas Trampas kalbų atsisakė. Rinkėjams jis sakė tiesiai: Amerika perdaug nerimauja dėl svetimų sienų, vietoj to, kad pasirūpinti savo siena su Meksika. Amerikiečiai turi užsiimti Jungtinėmis Valstijomis, o ne spręsti svetimas problemas ir rūpintis svetimu likimu.
Džozefas Baidena ėjo į valdžią su retorika, kuri buvo visais atvejais priešiška Trampo retorikai, tačiau, užėmęs prezidento postą, logiškai užbaigė jo politiką. Ženevoje „sutarė“ su Putinu ir pradėjo karinių pajėgų išvedimą iš Irako ir Afganistano. O, kai, išvedus kariuomenę iš Afganistano, iškarto griuvo proamerikietiškas režimas, paliktiems globotiniams grynai trampiškai pasakė: amerikiečių vaikinai kovoti už jūsų laisvę neprivalo.
Tai aukščiausiame lygyje oficialiai užfiksuota JAV pasaulinės hegemonijos pabaiga, ir, dabar, pagrindinis klausimas: kas politiniame pasaulio žemėlapyje tos hegemonijos dėka išliko gyvas ir gyveno jos sąskaita?
Juk pas globalinį lyderį visuose planetos regionuose buvo daug agentų, kurie teikė jo lyderystės palaikymo ir stiprinimo paslaugas. Lenkijos ir Baltijos šalių užsienio politika, pavyzdžiui, tik tuo ir gyveno.
NATO rytų šalių politikoje nacionalinių interesų visiškai nebuvo – vien tik strateginiai JAV interesai Europoje.
Rusijos „prilaikymas“, Maskvos ir Vakarų Europos išskyrimas, „demokratijos propagavimas“ NVS respublikose – visa tai buvo reikalinga Vilniui, Rygai arba Varšuvai, tiek, kiek tai buvo reikalinga Vašingtonui.
Globalinio hegemono interesai buvo pirminiai, o visokios Gedrojico-Meroševskio doktrinos ir atsiminimai apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – antriniai. Baltijos satelitai ir dabar iš inercijos tęsia amerikiečių interesų aptarnavimą. Iš Baltųjų Rūmų jiems pasiuntė nedviprasmišką signalą. Visas savo politikos sąnaudas apmokėsite savarankiškai.