Rusijoje randasi oficiali Amerikos delegacija, vadovaujama JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos Viktorijos Nuland. Tam, kad amerikiečių vizitas į Maskvą įvyktų, Vašingtonas iš sankcijų sąrašo išbraukė dalį rusų. Tuo pačiu amerikiečiai nesąmoningai skėlė diplomatinį antausį savo patiems ištikimiausiems sąjungininkams Rytų Europoje, kurie jau aštuntus metus kartoja: jokio sankcijų Rusijai atšaukimo iki „išėjimo iš Donbaso“ ir „Krymo gražinimo“.
Apie tai, kad dėl derybų Maskvoje amerikiečiai sušvelnino sankcijų režimą, papasakojo Rusijos URM oficiali atstovė Marija Zacharova. Reikalas tame, kad Viktorijai Nuland norėjosi ne neutralioje teritorijoje, o būtent Maskvoje, pravesti derybas pačiais opiausiais Rusijos-Amerikos santykių klausimais, bet tai padaryti buvo neįmanoma, kadangi valstybės sekretoriaus pavaduotoja ir daugelis jos bendradarbių patys buvo Rusijos „juodajame sąraše“.
„Ji iš tikrųjų buvo sankcijų sąraše, o tai numato, jog žmogus negali kirsti sieną. Jie įtraukė Rusijos atstovus, tarptautininkus į savo sankcijų sąrašus. Todėl šiuo atveju klausimas buvo išspręstas remiantis pariteto pagrindu“, - apie Viktoriją Nuland pasakė Marija Zacharova.
Kitaip sakant, konfliktas buvo išspręstas remiantis mainų principu. Vašingtonas iš savo „stop-lapų“ išbraukė keletą Rusijos piliečių, kuriems buvo uždraustas įvažiavimas į JAV, Maskva iš savo „stop-lapų“ išbraukė tuos Amerikos delegacijos narius, kuriems buvo uždraustas įvažiavimas į Rusiją.
Tai yra, Amerika sutiko atšaukti sankcijas Rusijos piliečiams, dėl derybų galimybės su Rusija.
Rusijoje.
Ukrainoje, Lenkijoje arba Baltijos šalyse šis sprendimas turi būti įvertintas taip pat kaip ir Džozefo Baideno sutikimas dujotiekio „Šiaurinis srautas – 2“ statybai, Barako Obamos atsisakymas dislokuoti priešraketinės gynybos objektus greta Rusijos sienų ir kitos, ilgai besitęsiančios amerikiečių išdavysčių savo ištikimų JAV sąjungininkų Rytų Europoje chronologijos, istorijos.
Jokio sankcijų švelninimo iki tol, kol Kremlius „ne pakeis savo elgesio“ – ne „išeis iš Donbaso“ ir ne „gražins Krymo“ Šią dogmą kartojo septynerius metus, o dabar JAV atšaukia sankcijas, nors klastingas Kremlius iš niekur neišėjo, už nieką ne užmokėjo ir dėl nieko neatgailavo.
Prieš keletą metų „sanitarinio kordono“ šalys jau piktinosi Vokietijos elgesiu, kai į „Normandijos ketvertuko“ posėdį Berlyne buvo įleistas RF prezidento padėjėjas Vladislovas Surkovas, kuris buvo Europos Sąjungos „juodosiose sąrašuose“. Bet tada už principų atsisakymą Vokietiją buvo galima apskųsti „vyresniajam“, o ką daryti, kai sankcijų režimą pažeidžia pats „vyresnysis“?
Amerikiečiai jau kelintą kartą davė suprasti, jog NATO sąjungininkų interesai, sąjungininkų ne NATO narių interesai, Krymas, Donbasas, Ukraina ir principai jiems nieko nereiškia, kai iškyla aktualus problema dėl bet ko susitarti su Rusija.
Pastaraisiais mėnesiais visas Vašingtono dėmesys nukreiptas į Kiniją. Ruošiantis ryžtingoms grumtynėms už globalinio lyderio vardą su pagrindiniu konkurentu, JAV kuria naujas ir aktyvuoja senas karines-politines sąjungas Ramiojo vandenyno regione, nesigėdydama meta regioninius sąjungininkus ir išeina iš jais okupuotų šalių, ir vis mažiau dėmesio skiria Europai ir NATO.
Kam tokiame kontekste Baltiesiems rūmams reikalinga Rusija? Maksimaliai tam, kad išvengti pilnavertės karinės-politinės jos sąjungos su Kinija, kuri padarys Padangių šalį „neužmušama“ šalimi. Nerangi paskutiniųjų metų Vašingtono politika atvedė labai arti prie tokios sąjungos formavimo.
Minimaliai, Amerika turi būti garantuota, jog lemiamo susidūrimo su Pekinu momentu Maskva neatvers jai „antrąjį frontą“. Toje pačioje Europoje, pavyzdžiui.
Todėl su Rusija būtina suderinti „raudonas linijas“. Plūdurus, už kurių abi šalys įsipareigoja neužplaukti. Susitarti, kokiu būdu valdyti konfrontaciją.
Visų pirma, tai liečia Ukrainą, bet taip pat ir Baltarusiją, Nato „pafrontės valstybes“ palei sieną su Rusija ir jų forsuotą militarizavimą.
Pačios tos valstybės nieko nesprendžia ir nedalyvauja savo likime. Jos – Rusijos ir JAV derybų objektai.
Ir Rusijai naudinga nesilaikyti politeso, o tik jį vaizduoti. Kadangi diplomatinis požiūris į Ukrainą, kaip į formaliai suvereninę ir nepriklausomą valstybę, susilpnins jos pozicijas derybose su amerikiečiais.
Todėl, pavyzdžiui, RF Saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas pasveikino Viktoriją Nuland straipsniu „Kodėl beprasmiški kontaktai su dabartine Ukrainos vadovybe“. Buvęs Rusijos prezidentas į šį klausimą atsako Leonido Gaidajaus komedijos personažo stiliuje: mes kalbėsimės su piemeniu, o ne su besmegeniais avinais!
Ir amerikiečiai sutinka tokiam pokalbiui. Jis jiems taip reikalingas, jog ir sankcijos, ir solidarumas, ir Ukraina, ir NATO sąjungininkai Baltijoje šonan.
Juos visus galima paaukoti, jei to bus verti susitarimai su Rusija.
Sankcijos, štai, jau aukojamos…