Po to, kai Vilniuje buvo uždaryta sinagoga, vietos nacionalistai apkaltino Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkę Fainą Kuklianski dirbant Kremliaus labui. Nacių nusikaltėlių gynimo mitinge buvo iškelti plakatai su užrašais „Lietuvos žydų bendruomenė — Kremliaus filialas?“ ir „Putinas myli Kuklianski“. Dar daugiau — Rusijos pėdsaką antisemitinio skandalo metu aptiko konservatorių lyderis Vytautas Landsbergis. Ir tai nenuostabu: esant norui, Lietuvoje galima surasti ištisą „žydų–Kremliaus sąmokslą“ su šaknimis istorijoje.
LŽB nutarimas po nacionalistų grasinimų uždaryti savo būstinę ir sostinės sinagogą nevienareikšmiai buvo sutiktas ir tarp lietuvių, ir tarp pačių žydų. Penki Bendruomenės regioninių skyrių pirmininkai sukritikavo poziciją Kuklianski, kuri „nekorektiškai pasisakė, tokiu būdu galimai nuteikdama prieš Lietuvos žydus kitą Lietuvos visuomenės dalį“.
Ar tikrai LŽB susipriešinta sinagogos uždarymo klausimu, ar Kuklianski oponentai tiesiog pasinaudojo šia istorija, kad galėtų paleisti į ją strėles? Belieka tik spėlioti.
Bet kokiu atveju Bendruomenės vadovybė akivaizdžiai tikėjosi sulaukti Lietuvos valdžios reakcijos. Valdžios sureagavo, tik nevienodai.
Prezidentas Gitanas Nausėda nepasakė nieko konkretaus — apsiribojo miglotais raginimais nesipykti ir nesuteikti „galimybės džiūgauti Lietuvos priešams, kokie jie bebūtų — vidaus ar išorės“.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius patikino, kad žydai gali jaustis ramiai. Tokia pat pozicija ir premjero Sauliaus Skvernelio, kuris, beje, paragino teisėsaugininkus sudėlioti visus i taškus.
„Premjeras ragina teisėsaugos organus nedelsiant imtis priemonių, užkirsti kelią visokiems tarpnacionalinių kivirčų elementams ir, esant būtinybei, panaudoti kitas įstatymo numatytas priemones“, — teigiama vyriausybės pranešime.
Pačiais griežčiausiais komentarais, kaip ir buvo tikėtasi, pasižymėjo Lietuvos politikos „patriarchas“ Vytautas Landsbergis. Akivaizdu, jog būtent konservatorių partiją Kuklianski apkaltino nuolaidžiavimu antisemitinei propagandai ir garbinimu karo nusikaltėlių, dalyvavusių žydų naikinime.
Tačiau pats Landsbergis dėl konflikto linkęs kaltinti LŽB vadovę, pataikaujančią Kremliui.
„Dabar turi nuskambėti visame pasaulyje, kad žydai Lietuvoje taip baisiai persekiojami, jog jie net uždarė sinagogą. Aišku, kam tai gali būti naudinga: Kremliui geresnės dovanos nereikia“, — kandžiai pasišaipė politikas.
Žinoma, „dovaną“ Kremliui Kuklianski pateikė esą ne specialiai, o dėl savo kvailumo. Na, ir pati Bendruomenė, jei tikėti Landsbergiu, šioje istorijoje niekuo dėta. „Nemanau, kad tai Bendruomenė, aš matau vieno žmogaus aklumą. Kaip Šimašius nesuprato, ką daro, dabar turbūt Kuklianski nesupranta“.
Išpuolis miesto mero atžvilgiu pateisinamas, tačiau nelogiškas. Šimašius akivaizdžiai nepanašus į žmogų, kuris nesupranta, ką daro. Priešingai, jis jau paaiškino prezidentui, kodėl nuėmė lentą Jonui Noreikai, ir pareiškė, jog ruošiasi pateikti peržiūrėjimo Vilniuje įamžinimo politikos planą.
Reikia pripažinti, kad jo logika geležinė. Jeigu Lietuvoje pripažįstami du nusikalstamieji režimai — nacistinis ir komunistinis — tai bendradarbiavusius su jais istorinius veikėjus reikia vertinti vienodai.
Nacionalistai, įsitikinę, jog pasitelkus rusofobiją galima apginti net aršiausius niekšus, Šimašiaus nepalaiko. Savo nepasitenkinimą jie nutarė pareikšti mitinge rugpjūčio 7 dieną, kurio metu Vilniaus meras taip pat pateko į „Kremliui naudingų idiotų“ sąrašą.
Galų gale, kas bando „perrašyti istoriją pagrindu kaltinimų, sukurptų okupacinės sovietų valdžios represinėmis struktūromis?“ Tai Lietuvos užsienio reikalų viceministro Albino Zananavičiaus formuluotė — taip jis aiškino Rusijos ambasadoriui Aleksandrui Udalcovui, kad neverta juodinti „miško brolių“ vado Adolfo Ramanausko–Vanago „gero vardo“.
Bet dabar išaiškėjo, jog ant „sufabrikuotų kaltinimų“ užkibo net Vilniaus meras. Apie Fainą Kuklianski ir kalbos nėra — žydas tradiciškai užima griežtą ir bekompromisinę poziciją visų dabartinės Lietuvos „didvyrių“ atžvilgiu. Todėl tame mitinge, kuriame buvo ginami Noreika ir Škirpa, LŽB pirmininkei taip pat kliuvo.
Renginio dalyviai kėlė plakatus su užrašais „Lietuvos žydų bendruomenė — Kremliaus filialas?“ ir „Putinas myli Kuklianski“. Šiame fone nuo scenos skambėjo žodžiai apie tai, jog „Lietuvos didvyrių Noreikos, Škirpos ir kitų puolimas — dalis Kremliaus hibridinio karo, kurio tikslas — sunaikinti istorinę Lietuvos atmintį“.
O svarbiausia „miško brolių“ gynėjai pasakyti užmiršo: kaip reikia reaguoti į tai, kad Lietuvoje Kremlius įgijo žydų „filialą“. Iš kitos pusės, tai sakyti nebūtina. Sprendžiant iš to, jog LŽB pastoviai gauna grąsinančius laiškus, anoniminiai kovotojai už „istorinį teisingumą“ jau pradeda veikti. Ir kuo ryžtingiau Vilniaus valdžios kovos su nacių talkininkų atminimo įamžinimu, tuo labiau sius jų pasekėjai.
„Jis turėjo galvoti, kas iš to gali išeiti“, — taip Landsbergis atsiliepė apie Šimašiaus veiklą. Pareiškimas nors ir ciniškas, bet turintis prasmės. Taip, konservatorių propagandos pripumpuoti nacionalistai, pasiryžę ginti „istorinę Lietuvos atmintį“, suveikė kaip saugiklis.
O kai kurių galvose jau rikiuojasi miglotos schemos: ar tai žydai uždarbiauja tarnaudami Rusijos prezidentui, ar, atvirkščiai, Putinas pasidavė žydų kapitalui.
Skandalas dėl Vilniaus sinagogos uždarymo — tik aisbergo viršūnė. Kuo ne „Kremliaus talkininkas“, pavyzdžiui, Amerikos žydas Grantas Gočinas, kuris, nepavykus sustabdyti Noreikos garbinimo, pareiškė, jog „kiekvienas padorus lietuvis“ turi išvykti iš Lietuvos?
„Aš visiškai pritariu tiems žingsniams, kurių neseniai ėmėsi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kuklianski, laikinai uždarant Vilniaus sinagogą ir visuomeninės organizacijos būstinę dėl daugybės vietos nacionalistų grąsinimų, — RuBaltic.Ru komentare pažymėjo žinomas nacių medžiotojas Simono Vizentalio Centro Jeruzalės skyriaus vadovas Efraimas Zurofas. — Tai atsargos priemonė, kuri, tikimės, privers vyriausybę imtis reikiamų priemonių užtikrinant Lietuvos žydų ir jų institutų saugumą ir gerovę“. Gal ir Simono Vizentalio Centrą dabar metas pavadinti „Kremliaus filialu?“
Esant norui, galima prisiminti mitą, jog žydai dar 1940 metais išskėstomis rankomis pasitiko „rusų okupantus“, o paskui padėjo jiems vykdyti represijas prieš vietos gyventojus.
„Deja, daug istorikų tą mitą palaiko: žydai neva pasirinko Staliną kad išsigelbėtų nuo Hitlerio“, — konstatuoja Vilniaus istorikas Ilja Lempertas.
Besitęsianti isterika dėl Jono Noreikos lentelės nuėmimo, Škirpos alėjos pervadinimo ir Vilniaus sinagogos uždarymo tyliai stumteli nacionalistus link minties, jog žydai ir rusai „Lietuvos fronte“ veikia kartu. Jie patys to dar nežino, tačiau Lietuvai tai tipiška istorija: Rusija, atrodo, iki šiol nesuvokė, kad nori okupuoti Pabaltijį...