Pastaruoju metu Lietuvos politikos „patriarchą“ akivaizdžiai kamuoja psichinė negalia. „Tautos tėvas“ prognozuoja, jog po to, kai rikiuotėn bus įvesta Baltarusijos AE, jo šalį lauks „branduolinė mirtis“, kaltina Gorbačiovą nuslėpus slaptuosius Molotovo – Rybentropo pakto protokolus ir koneveikia AMAZON dėl kūjo ir pjautuvo ant futbolininkų marškinėlių. Dėdulę galima suprasti: pastaruoju metu jam ir jo partijai nesiseka. Analitinis portalas RuBaltic.Ru nustatė 6 Lietuvos konservatorių pralaimėjimus, dėl kurių Landsbergiui „važiuoja stogas“.
1. Naujo prezidento atžarumas
Akivaizdu, jog „Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai“ iki šiol neatsipeikėjo po preėzidento rinkimų. Antrame rate rinkėjai „pavijo“ jų kandidatę Ingridą Šimonytę, kurią jie matė Dalios Grybauskaitės paveldėtoja.
Rinkimus laimėjęs Gitanas Nausėda neabejotinai suvokė, ką reiškia balsavimo rezultatai.
Ir todėl pirmosiomis prezidentavimo savaitėmis jis nors ir palaiko „generalinę partijos liniją“, tačiau elgiasi gana laisvai, tuo dirgindamas Landsbergio ir jo komandos nervus.
Pavyzdžiui, naujasis prezidentas vykdo ikirinkiminius pažadus ir nekoneveikia savo rytų kaimynės, ką darė Dalia Grybauskaitė (esą, ne viską daro ideologiniame fronte). Pirmasis jo vizitas — į Lenkiją, su kurios vadovais iš pat pradžių nesusiklostė Grybauskaitės — ištikimos Landsbergio bendražygės — santykiai. Nuostabu: Nausėda neblogai sutaria su valdžioje esančiais „valstiečiais“.
Prieš prezidento rinkimus premjeras ir „valstiečių“ kandidatas Saulius Skvernelis skelbėsi pralaimėjimo atveju pasitrauksiąs iš pareigų. Po rinkimų persigalvojo. Nausėdai pritarus, vyriausybės vadovas liko pareigose, toliau darbuojasi beveik visi ministrai.
Politinės kryptys Lietuvoje nesikeičia, Nausėda nerodo noro jas peržiūrėti. Tačiau konservatoriams jis taip ir lieka ne pačiu patogiausiu prezidentu.
2. Kapituliuota Baltarusijos elektrinei
Atrodytų, apie Baltarusijos AE Lietuvoje pasakyta viskas ir net daugiau. Tačiau šiuo metu Landsbergis vis dėlto įkopė į aukščiausią savo skurdaus protavimo viršūnę — apkaltino Rusiją paskelbus Europai „branduolinį karą“.
„Tai jėgos demonstravimo politika, ne sutarčių ar derybų — tai diktato politika, nes jie galvoja, jog labai galingi. Taip, jie turi galią — tai bomba Ostrovece. Bomba, pakibusi virš rytinės ES dalies, pirmiausia — virš Lietuvos“, — pareiškė Lietuvos konservatorių lyderis.
Kas tai, jei ne nevilties šauksmas?
Vilniaus kovos su Baltarusijos AE rezultatai liūdni: elektrinę baigiama statyti, o vartus į Europą jai atvers latviai.
Po skandalingos naujienos, jog Ryga perkelia prekybą elektros energija su trečiomis šalimis prie sienos su Rusija, Latvijos premjeras Krišjanis Karinš suskubo ieškoti pasiteisinimų — esą, žiniasklaida neteisingai intepretavo vyriausybės nutarimą, nes nebuvo kalbos apie Baltarusijos AE produkcijos pirkimą. Kiek vėliau jis patikino Skvernelį, jog „sprendimo pirkti Ostroveco elektrinės energiją Latvijos vyriausybė nepriėmė“.
Tačiau Latvijos valdžiai nebūtina priimti nutarimą pirkti Baltarusijos elektros energiją.
Pakanka užsiimti prekyba prie RF sienų, per kurias Baltarusijos AE produkcija į Europos sąjungos rinką pateks kaip rusiška.
Apie tai susitikęs su kolegomis iš Lietuvos užsiminė pats Karinš, pasakydamas, jog elektros energijos rinka — atvira. Aiškintis, kur atsirado kiekvienas kilovatas, niekas neketina.
Lietuvos vadovai tebevaizduoja save galingais.
Tačiau ši neturinti perspektyvos jų kova su Baltarusijos AE pralaimėta.
Ir vertėtų pagalvoti apie taikos sutartį bent kiek palankiomis sąlygomis (jei tokiu atveju dar galima kalbėti apie palankumą).
3. Nacių talkininkų kulto demaskavimas
Žlugus TSRS, „landsbergininkai“ iš peties padirbėjo suteikdami „miško broliams“ tautos didvyrių vardus ir neginčijamus moralės autoritetus.
Tačiau pastaruoju metu vis daugiau Lietuvos gyventojų prieina išvados, kad jų kovą prieš komunistus negalima vertinti vienareikšmiai.
Tokie atsirado ir konservatorių „užnugaryje“ — sostinės miesto taryboje. Vietos valdžios nutarimu Vilniuje pervardinta Lietuvos aktyvistų fronto įkūrėjo Kazio Škirpos alėja. Kiek vėliau miesto mero Remigijaus Šimašiaus nurodymu buvo demontuota paminklinė lenta kitam „didvyriui“ — Jonui Noreikai — generolui Vėtrai.
Ir savo poziciją miesto vadovas kietai argumentavo Lietuvos prezidentui. Šimašiaus nuomone, Noreikos kova su „sovietiniais okupantais“ pelnė pagarbos, tačiau Lietuvos sukilėlių lyderis „elgėsi ir kitaip, ko negalima pateisinti“.
O pateisinti, kaip žinia, negalima jo dalyvavimo Holokauste.
Noreika — galimai šlykščiausias lietuviško didvyriško epo personažas, „išprausti“ kurį neįmanoma jokiomis priemonėmis. Praeitais metais nuo jo nusisuko respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Deja, tada toliau kalbų reikalai nepajudėjo. Smagračiai ėmė suktis tik dabar, o tai — nekoks ženklas Dėdulei.
4. Nauja senoji vyriausybė
Kaip jau buvo pasakyta, naujasis prezidentas tuoj pat surado bendrą kalbą su vadovaujančia „agrarijų“ partija. Ir todėl vykdomoji valdžia patyrė tik neesminius pokyčius: savo postus prarado trys ministrai, o paskui Seimas savo pasitikėjimą vyriausybe patvirtino balsavimu.
Landsbergį su kompanija visa tai taip papiktino, kad jis nutarė kreiptis į Konstitucinį teismą.
Konservatorių nuomone, Seimas privalėjo balsuoti vyriausybės programos klausimu — ankstesnioji buvo patvirtinta 2016 metais, ir nuo tada Skvernelio kabinete pasikeitė daugiau kaip pusė ministrų.
„Landsbergininkai“ tikėjosi, kad Skvernelio pralaimėjimas prezidento rinkimuose smogs „valstiečių“ pozicijoms parlamente ir vyriausybėje. Kol kas valdančioji partija laikosi.
5. Smūgis Grybauskaitei
Tarp pretendentų į aukščiausius ES postus nesimatė buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės. Po to ji galėjo tikėtis kokios nors kuklios eurokomisarės pareigų, tačiau prieš tai jai reikėjo užsitikrinti paramą pačioje Lietuvoje.
Kaip paaiškėjo, ir šiame etape ponia Dalia susidūrė su problemomis. Kandidatų iškėlimas respublikoje užsitęsė, nes tapti eurokomisarais pageidavo keli žmonės.
Rezultatas — „sunkiasvorė“ buvusios prezidentės figūra daug kam tapo nepriimtina.
Lietuvos kandidatu tapo ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius.
„Tautinės atrankos“ metu konservatoriai atvirai rėmė Grybauskaitę. Gabrielius Landsbergis net siuntė laišką Skverneliui, kuriame argumentavo, kodėl Vilniui Europos parlamente turi atstovauti „labiausiai patyręs asmuo, puikiai žinantis vidaus ir užsienio ES politiką, aukštos tarptautinės reputacijos“.
Po kitos kandidatūros patvirtinimo konservatoriai įjungė atbulinę pavarą. Partijos frakcijos vadovo pavaduotojas Jurgis Razma pareiškė, jos partijoje nebuvo vienybės, kai kas pasisakė prieš Sinkevičiaus kandidatūrą, o kai kas parėmė. Žinoma, tokios kalbos vargšų naudai.
Daug metų Grybauskaitė gynė Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos interesus. Kokius jausmus patyrė Landsbergis, kai jo statytinė tapo nepageidaujama ne tik Europos sąjungoje, bet ir Lietuvoje, nesunku suvokti.
6. „Sovietinė“ simbolika
Vyšnia ant torto — eilinis simbolikos apsireiškimas ant marškinėlių, kuriais prekiauja AMAZON. Šia proga Lietuvos politikos „patriarchas“ asmeniškai kreipėsi į kompanijos įkūrėją Džefą Bezosą: „Jūsų kūrinys AMAZON kai kurias prekes platina su TSRS komunistinės tironijos ir genocido nusikaltimų su hitlerininkais dalyve simbolika. Konkrečiai — „pjautuvas ir kūjis“ pavaizduoti ant sofų pagalvėlių ir vaikų marškinėlių“.
Lietuva, kaip žinia, seniai kaunasi prieš „komunistinės tironijos simboliką“. Ir kaunasi ne beviltiškai: analitinis portalas RuBaltic.Ru jau rašė, jog pasipiktinusių pabaltijiečių spaudžiami tinklai Walmart ir kompanija Adidas nustojo pardavinėję atitinkamas prekes.
Tačiau nukirstos „raudonojo slibino“ galvos vietoje atauga dvi naujos: kažkas atkakliai štampuoja produkciją su pjautuvo ir kūjo atvaizdu.
Suvokdamas savo amželį, Dėdulė Landsbergis tikriausiai jau mąsto, kokį pasaulį jis paveldės palikuonims. O to optimizmo mažoka: pasaulis visiškai nesuvokia, jog „sovietinė“ simbolika kelia pavojų. O ten, ką gali žinoti, ir Tarybų Sąjunga atsikurs...