Lietuva paruošė „juodąjį“ sąrašą šalių, kuriose gyvenantys tautiečiai negaus teisės antrai, Lietuvos Respublikos, pilietybei jei neatsisakys jau turimos. Į ją pateko buvusios TSRS respublikos, kurios dalyvauja postsovietinės erdvės reintegracijos projektuose. Lietuviai, gyvenantys šiose šalyse, buvo sukrėsti diskriminacijos politiniu atžvilgiu, bet jų istorinei tėvynei tai nerūpi: Lietuva todėl ir išmiršta rekordiniu greičiu, kad jos valdžia atsisakė lietuvių geopolitikos vardan.
Į „baltąjį“ sąrašą šalių, kuriose gyvenantys lietuviai galės gauti Lietuvos pilietybę neatsisakydami gyvenamosios šalies pilietybės, buvo įtrauktos 43 valstybės, „atitinkančios euroatlantinės integracijos kriterijus“.
Po šiuo paslaptingu nusakymu oficialus Vilnius turi omenyje ES bei NATO nares bei paprastai geras šalis, tokias, kaip Šveicarija, Čilė ir Naujoji Zelandija, kurios nesudaro jokių bendrų su Lietuva sąjungų, tačiau anot šalies vyriausybės yra „taisyklingoj istorijos pusėj“.
Tad jeigu per gegužės 12-osios Referendumą Lietuvos piliečiai balsuos už daugybinės pilietybės įvedimą, jų tarpe ateityje galės atsidurti tik šiose 43 šalyse gyvenantys lietuviai. Kaip tokiu atveju elgtis kitų šalių lietuviams, norintiems turėti ryšį su savo tėviške, išlieka neaišku.
Beje, pagal informaciją Lietuvos žiniasklaidoje, Lietuvos vyriausybė paruošė dar vieną „juodąjį sąrašą“, į kurį pateko 10 buvusių Sovietų respublikų. Lietuviams, gyvenantiems šiose šalyse, teisė gauti antrą pilietybę nebus suteikta jokiomis aplinkybėmis.
Į šią sąrašą neva buvo įtrauktos Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Moldova, Armėnija, Azerbaidžanas, Tadžikistanas, Uzbekistanas bei Turkmėnija. Jų bendra „nuodėmė“ – dalyvavimas TSRS pagrindu sukurtose politinėse, ekonominėse bei karinėse sąjungose.
Net pagal Lietuvos užsienio politikos koncepciją sąrašas atrodo kaip kažkokia nesąmonė. Kaip jame atsidūrė Rytų partnerystės „pirmūnė“ Moldova, kuri ketina įstoti į ES bei NATO? Už ką iš Moldovos lietuvių kilmės piliečių buvo atimta teisė turėti antrą pilietybę? Už tai, kad šalies prezidentu išrinko prorusišką Igorį Dodoną? Arba neutralus Azerbaidžanas linkęs prie NATO narės Turkijos. Kam taip su juo? Gal už tai, kad jo pozicija Rusijos atžvilgiu – pernelyg konstruktyvi?
Vis dėlto, šitos detalės nėra tokios svarbios. Svarbiausia čia – pats principas.
Lietuva diskriminuoja užsienyje gyvenančius tautiečius geopolitiniu atžvilgiu ir padalino užsienio lietuvius į „savus“ ir „priešus“ pagal tai, kokią poziciją jų šalys užima TSRS atžvilgiu.
Žinoma, tuos lietuvius, kurie neteko galimybės gauti antrą, Lietuvos, pilietybę, tai nuskriaudė ir pakrėtė.
„Mes teigiame, kad busimo referendumo tekste yra atskirų šalių lietuvius bei asmenis, turinčius teisę gauti Lietuvos pilietybę, diskriminuojantys teiginiai, kurie galutinai atstumia ir pažemina mūsų tautiečius, gyvenančius „trečiosiose šalyse“, - sakoma Kaliningrado srities Lietuvių bendruomenės pareiškimo tekste. – „Dėl to mes, Kaliningrado srities Lietuvių bendruomenės atstovai, skatinome visą lietuvių bendruomenę balsuoti referendume PRIEŠ besiremiant konstitucijos 12 straipsniu“.
Rusijos Kaliningrado srityje gyvena apie 10 tūkstančių lietuvių – gana nemažas skaičius kaip regionui, kur gyvena milijonas gyventojų, taip ir tautai, kurios atstovų skaičius pasaulyje jau neviršija trijų milijonų.
Lietuvai Kaliningrado lietuviai turėtų ypač rūpėti. Visų pirma, pagal oficialią Lietuvos istoriografiją, Rusijai priklausantis eksklavas – istorinė Mažoji Lietuva, lietuvių kalbos bei kultūros lopšys. Dauguma Kaliningrado lietuvių – autochtonai, jų protėviai gyveno ant Nemuno kairiojo kranto dar iki vokiečių įsigaliojimo. Didis lietuvių poetas Kristijonas Donelaitis gyveno šiandieninės Kaliningrado srities rytinėje dalyje. Jeigu Donelaitis gyventų šiandien, tai Lietuvos valdžia ir iš lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjo atimtų teisę antrai pilietybei?
Antra, Lietuva ir Kaliningrado sritis – kaimynai, ir dešimčiai tūkstančių Kaliningrado lietuvių antra pilietybė daug reikalingesnė nei Pietų Korėjos, Meksikos bei kitų, „atitinkančių euroatlantinės integracijos kriterijus“ šalių gyventojams, tarp kurių dar reikia pasistengti surasti etninių lietuvių.
Bet Lietuvos valdžiai geopolitika daug svarbesnė už Lietuvą ir lietuvius: lietuvių bendruomenės ir lietuvių kultūros niekinimas Kaliningrado srityje – geriausias pavyzdys.
Kokia pavyzdinga daug kentėjusio Donelaičio muziejaus Tolminkiemyje, kurį daugelį metų išlaikydavo savo lėšomis vien tik Rusija, istorija. Prieš du metus Donelaičio bažnyčios, kurioje kunigavo ir kūrė „Lietuvos Homeris“, būklė tapo diplomatinio skandalo priežastimi. Rusijos ambasadorius Lietuvos Respublikoje Aleksandras Udalcovas apkaltino Vilnių tuo, kad Lietuvos valdžia atsisako finansuoti lietuviškumo lopšį, dėl ko bažnyčioje pro nusenusį stogą prateka vanduo, kuris sugadina muziejaus eksponatus.
Lietuvos požiūris į Donelaičio muziejų visiškai atitinka jos požiūrį į Kaliningrado srities lietuvius ir visus užsienio tautiečius, gyvenančius „neteisingose“ šalyse, kur vyrauja „neteisingi“ požiūriai. Deja, Lietuvos valdžia toli gražu ne vienintelė, kas taip elgiasi. Estija taip pat atsisakė remti Krymo estus, kaip pusiasalis tapo Rusijos dalimi, o Krymo estai tapo rusais. Be Rusijos Federacijos palaikymo estų kalbos ir kultūros židinys Kryme užgestų – skaudus nuostolis mažiau milijono žmonių visame pasaulyje turinčiai tautai. Tad, jeigu ne Rusija, Donelaičio bažnyčia jau seniai būtų sugriuvusi: Lietuvos Kultūros ministerija gi neturi pinigų jos išlaikymui, viskas buvo išleista tam, kad išmokyti baltarusių opoziciją „režimo keitimo“ technologijų.
Šalims, kurios pačios išsirinko antirusiško forposto lemtį, jų tauta, šios tautos kalba, kultūra ir ateitis įgyja „antrinį“ svarbumą palyginus su geopolitine misija – „Rusijos nulaikymu“.
Štai todėl lietuviai ir bėga iš Lietuvos. Lietuvai nerūpi lietuviai. „Rytų partnerystė“ Lietuvos vyriausybei daug svarbesnė už šalies ekonomiką, geopolitinis Ukrainos pasirinkimas – daug svarbesnis už socialinę politiką, o visokie pamišėliai Laisvosios Rusijos forume Vilniuje – daug brangesni už užsienio lietuvius.
Lietuvai nereikalingi lietuviai dėl to, kad jie atsisako sieti savo gyvenimą su šalimi. Kam tokiu atveju prireikė Referendumo dėl daugybinės pilietybės?
Tam, kad neleisti įvykti itin gėdingai situacijai, kai po Brexit‘o šimtai tūkstančių lietuvių Didžiojoje Britanijoje oficialiai pradės atsisakyti Lietuvos pilietybės.
Deja, iš tikrųjų, šitie emigrantai jau nebelaikomi Lietuvos piliečiais. Jie atsisakė Lietuvos. Todėl kad Lietuva atsisakė jų.