Lietuvoje greit įvyks eiliniai Seimo rinkimai. Į pergalę pretenduoja dvi politinės jėgos: vyraujanti „Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga“ (LVŽS) ir „Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai“ (TS-LKD). Lemiamos valandos išvakarėse intriga išlieka, o išprognozuoti naujos koalicijos formatą šiandien, greičiausia, nesugebės nei vienas ekspertas. Bet lietuviški rinkimai nebus dėl to mažiau nuobodūs.
Baltijos valstybės neseniai parengė kelius visuotines sociologines apklausas. Jų duomenys skiriasi.
„Baltijos tyrimai“, kurie nagrinėja rinką ir viešąją nuomonę, teigia, jog rinkimų lenktynės lyderis - LVŽS, už kurį yra pasiruošę balsuoti 21,2% rinkėjų. Opoziciją sudarantys konservatoriai surenka tik 16,3%, socialdemokratai - 12,8%. Penkių procentų ribą taip pat įveikia „Liberalų judėjimas“ (8,3%), „Darbo partija“ (8,1%), „Laisvė ir teisingumas“ (7,3%) ir „Lietuvos Lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga“ (5,3%).
Jeigu „Baltijos tyrimų“ duomenys atitinka realybę, į Seimą pagal sąrašus pateks 7 politinės jėgos. Tiek pat partijų dabar sudaro kaimyninės Latvijos parlamentą. Ir tai yra ryškus šalies politinės sistemos susiskaldymo ir rinkėjų sumišimo požymis.
Kita ori sociologinių tyrimų tarnyba, „Vilmorus“, taip pat skiria pirmą vietą LVŽS, nors ir išpranašauja sąjungai kuklesnį rezultatą (15,1% balsų). Tuomet „Spinter tyrimai“ vaizduoja kitą padėtį: jų reitingui vadovauja TS-LKD su 14,5% balsų. LVŽS atsiliko vos 0,4%, po jų eina socialdemokratai (8,4%), „darbiečiai“ (7,2%) ir liberalai (6,7%).
Netrukus įvyksiantys rinkimai slepia savyje intrigą – sociologija neduoda aiškaus atsakymo, kas bus rinkimų lenktynės lyderiu.
Bet bendra tendencija vis tiek pastebima. Politinių jėgų išsidėstymas per keturis metus iš esmės nepasikeitė. Lyderių trejetuką kaip ir anksčiau sudaro „valstiečiai“, konservatoriai ir socdemai.
„Sprinter tyrimai“ lyg specialiai priderinti 2016 metų rezultatams: tais metais TS-LKD proporcingu atstovavimu su menkiausiu pranašumu aplenkė LVŽS (bet pastaroji atgavo savo pranašumą absoliučia dauguma). Trečioje vietoje lygiai taip pat buvo Lietuvos socialdemokratų partija.
Vis dėlto, praeitų Seimo rinkimų kontekstas buvo visiškai kitoks.
Jos vyko iš esmės dvipartinės sistemos aplinkybėmis.
Panašiai, kaip JAV valdžią dalija demokratai ir respublikonai, nepriklausomoje Lietuvoje ją visada dalydavo konservatoriai it socialdemokratai. Dešinieji ir kairieji. Du politiniai ašigaliai, kurie viešpatavo tarp rinkėjų.
Kažkur tarp jų „kapstėsi“ likusios partijos. Atrodo, kad jų svajonių riba – atlikti jaunesnio partnerio vaidmenį koalicijoje (jeigu pasiseks, žinoma).
Bet „valstiečiai“ įrodė priešingą.
2012 metais jie surinko vos 2,3% balsų. LVŽS patekimas į Seimą per sekančius rinkimus buvo jau didžiuliu laimėjimu. Bet sąjunga ne vien tenai pateko – įsiveržė! Surinkę vos 0,1% procento mažiau už konservatorius, Karbauskis ir kompanija užėmė 35 iš 71 vienmandatės rinkimų apygardos. Tada paaiškėjo, kad jie taps naujos koalicijos branduoliu.
2016 metų rinkimuose lietuviai sugebėjo įgyvendinti mažąją rinkiminę revoliuciją – išsiveržti iš dvejų partijų paradigmos.
Daugumą vietų Seime gavo tie, kas neseniai turėjo ten vienintelį atstovą. Tai, žinoma, ne „Tautos tarno“ triumfas per rinkimus Ukrainoje, bet kažkas panašaus.
„Paukščiukas“ prie LVŽS rinkimų biuletenyje tapo „prieglobsčiu“ tiems rinkėjams, kam lygiai įgriso ir konservatoriai, ir socialdemokratai. Tokie rinkėjai sudarė reliatyvią daugumą.
„Valstiečių“ rezultatas ryškiai liudijo tai, kad šalyje ne vien subrendo užklausa pakeitimams – atsirado užklausa naujoms prasmėms, užklausa kokybiškai naujos politinės sistemos kūrimui.
Patenkinti šią užklausą tauta liepė „Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai“, kuri šią užduotį sėkmingai sužlugdė.
Pirmiausia, LVŽS gavo stiprią opoziciją, kurią sudarė konservatoriai. Ko gero, net stipresnę už pačią valdžią. Panašiai kaip Vladimiras Zelenskis tapo Petro Porošenkos Ukrainos prezidentu, lietuvių „valstiečiai“ pradėjo vadovauti Vytauto Landsbergio šaliai.
Antra, vykdyti kažkokią „revoliuciją“ valdžioje jie net nemėgino. Užsienio politikoje LVŽS nuosekliai tęsė savo oponentų strategiją (konfrontacija su Rusija, Baltarusijos „demokratizacijos“ pastangos, strateginis bendradarbiavimas su Vašingtonu). Neabejotinu prioritetu jiems likdavo išlaidos gynybai ir Lietuvos „energetinės nepriklausomybės“ stiprinimas.
Jokių stimulų tam, kad vystyti šalies ekonomiką, Ramūno Karbauskio partija nerado.
Rinkėjai tuoj įvertins sąjungos veiklą. Mažoritarinio atstovavimo apygardose „valstiečiams“ vargu ar verta tikėtis 2016 metų triumfo. Net jeigu jie gaus reliatyvią vietų daugumą Seime, tai neužtikrins jiems galimybės patekti į valdančiąją daugumą. Koalicija gali būti kaip centro-dešinioji, taip ir centro-kairioji.
Be to, „Vilmorus“ apklausos pažymėjo ganą žemą LVŽS rinkėjų motyvaciją vykti į rinkimus. 61% Landsbergio partijos šalininkų išreiškė pasiryžimą atlikti savo pilietinę pareigą. Tarp socialdemokratų šalininkų tokių buvo 53%, o „valstiečių“ rinkėjai yra dar labiau pasyvūs - 42%.
Tai yra, LVŽS mobilizacijos resursas net žemesnis, nei pas naftalinu dvelkiančius socdemus, kuriuos lietuviai jau iš esmės pasmerkė užmirščiai.
Tai ir yra atsakymas į klausimą, kokių rezultatų per keturis metus pasiekė Lietuvos Ministro Pirmininko partija. Daugiau nei pusė jos šalininkų abejoja, ar verta jiems atvykti į rinkimų apylinkes. 2016 metais nuvyko – ir kas?
Vėliau vyko prezidento rinkimai. Juose bepartinis Gitanas Nausėda per antrąjį turą sutriuškino TS-LKD kandidatę Ingridą Šimonytę. Konservatoriai norėjo pasirinkti Nausėdą savo atstovu, tačiau jis atsisakė. Suprasdavo, kad formaliai nepriklausomas save iškėlęs kandidatas partinės sistemos krizės aplinkybėmis tikriausiai aplenks ir „valstietį“, ir „landsbergietį“.
Beje, šitą įvaizdį Nausėda besistengia išsaugoti iki šiol. Ir jam neblogai sekasi: ekspertai iki šiol nesupranta, kam jis yra labiau palankus – valdžiai ar opozicijai? Bet Lietuvos prezidentui visai nubūtina sudėti vilčių į ką nors vieną. Kokia koalicija nesigautų po rinkimų, jis su ja susidraugaus.
Nes nuo Seimo rinkimų rezultato nepriklauso visiškai nieko.
Palyginus su 2016 metais, balsavimas Lietuvoje nežada jokių siurprizų. Įkvėpimo kupini dėdulės Landsbergio sektos liudytojai balsuos už TS-LKD ir tradiciškai užtikrins jai solidų atstovavimą Seime. Orų rezultatą gaus LVŽS, nes jos rinkėjai tiesiog nemato alternatyvos.
Socialdemokratai tęsia savo lipimą nuo politinio Olimpo žemyn. Jeigu būtų reikalinga aprašyti būsimus rinkimus vienu žodžiu, geriausiai tiktų žodis „nuobodybė“.