Vilniaus pralošimo kovoje su Baltarusijos Astravo AE pagrindinis kaltininkas – Baltijos šalies prezidentas Gitanas Nausėda. Tokį pareiškimą padarė žinomas diplomatas, „Sąjūdžio“ aktyvistas bei Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Albinas Januška. Anot jo, valstybės vadovas pritarė „branduolinio monstro“ paleidimui ir taip užtraukė gėdą visai savo šaliai. Akivaizdu, kad Januška toli gražu ne vienintelis asmuo, kas kaltins Nausėdą kapituliacija. Vis dėlto Lietuvos prezidentas pats nulėmė savo ateitį, kai prisijungė prie jau praloštos kovos su Astravo AE.
„Gitanas Nausėda pamiršo apie valstybės nacionalinius interesus tuo metu, kai kreipėsi į Europos Tarybos vadovą Šarlį Mišelį su reikalavimu būtinai atlikti streso testus Astravo atominėje elektrinėje iki jos paleidimo. Šitoks reikalavimas buvo paskelbtas kaip pritarimo jėgainės darbo pradžiai sąlyga. Bet ponas Nausėda nereikalavo atsisakyti Astravo AE pagamintos elektros pirkimų! Valstybės pirminis nacionalinis interesas buvo pamirštas, jo pačio pareigos buvo užmirštos“, - pasipiktina Januška savo Facebook paskyroje.
Epizodas, apie kurį pasakoja politikas, įvyko gegužės 18 dieną. Telefono pokalbyje su Šarliu Mišeliu Lietuvos prezidentas tikrai pareikalavo „įtraukti visus ES institucijas“, kad priversti Baltarusiją atitikti branduolinio saugumo reikalavimus.
Apie projekto sustabdymą jau nebekalbama: į atominę elektrinę jau buvo atgabentas branduolinis kuras, ir tarptautinei bendruomenei tyliai pritariant jėgainė pradės veikti po kelių dienų.
Pirmąjį bloką numatyta paleisti birželio 18 dieną.
Pasak Januškos, šita diena taps „Lukašenkos interesų triumfu, bei Lietuvos gėdingu pralošimu“.
„Jeigu Lietuvos politikai, kurie bent kiek yra susirūpinę šalies saugumu ir jos užsienio politikos interesais, nepasisakys prieš tai“, - prideda susierzinęs diplomatas.
Tarkim, pasisakys, ir kas bus toliau? Lietuvos „pasisakymai“, kurie labiau primena cirko pasirodymus, besitęsia jau kelis metus iš eilės. „Koncertas“ nesiliovė net valdžios keitimo laikotarpiu: kol Dalia Grybauskaitė ėmėsi savo paskutinių puolimų prieš Astravo AE, visi pagrindiniai kandidatai prezidento pareigoms žadėdavo tęsti jos beprasmiškas pastangas.
Šiuo klausimu Nausėda parodė pavyzdingą padorumą. Pasakė – padarė. Niekas negali apkaltinti jį tuo, kad jis pamiršo baltarusių „atominį monstrą“. Atvirkščiai stebina Lietuvos prezidento karingumas, kuris priešrinkiminės kampanijos metu pasirodė pačiu blaiviai žiūrinčiu ir pragmatišku pretendentu eiti aukščiausias pareigas valstybės tarnyboje.
Už pastaruosius metus Baltarusijos AE tapo Nausėdai „mergaite Lida“ iš poeto Jaroslavo Smeliakovo eilėraščio: „Jis su tuo vardu atsiguli ir su tuo vardu pabunda“.
Bet branduolinio pavojaus įtikinimai Vilniaus sąjungininkams įtakos nedaro. Europos Sąjunga to pavojaus išvis nemato, pasitikėdama TATENA padarytomis išvadomis, kurios liudija Astravo AE aukščiausią saugumo lygį. Nepavyko net užtikrinti sau besąlygišką kaimynų palaikymą. Latvijos ir Estijos pozicija pagal elektros pirkimus iš Baltarusijos kol kas išlieka neaiški.
Bet Albinas Januška aiškiai išpunta problemą, kai kaltina viskuo Nausėdą. Pastarojo sąžinė gali būti rami. Dalios Grybauskiatės antros kadencijos pabaigai kovos už Astravo AE baigtis jau buvo nulemta. Nedaug laiko prieš Nausėdos pergalę per rinkimus pirmajame bloke buvo pradėti priešpaleidiminiai derinimo darbai.
Tik atitrūkę nuo realaus gyvenimo lietuvių politikai tikėjo tuo, kad „Rosatomo“ projektą dar galima sustabdyti. Arba apsimetinėjo taip galvodami.
Galų gale, Nausėdai būtų verta atkreipti dėmesį į ministro-pirmininko Sauliaus Skvernelio „chuliganišką planą“, paskelbtą nedaug laiko prieš prezidento rinkimus. Tai buvo nerangi pastanga rasti kompromisinį sprendimą pagal Astravo AE – aiškus ženklas tam, kad su Grybauskaitės stiliaus boikotu atėjo laikas atsisveikinti.
Jeigu lyginti tuos įvykius su karo veiksmais, tai lietuvių frontas, kovojantis prieš Astravo AE, laiku, kai vadovavimas buvo perduotas Gitanui Nausėdai, buvo toje pačioje padėtyje, kaip ir feldmaršalo Fridricho Pauliaus vadovaujama 6-oji armija po Stalingradu: priešintis dar galima, tačiau tikėtis sėkmės – nebe.
Bet skirtingai nuo vokiečių feldmaršalo, Lietuvos prezidentas nusprendė pasirašyti garbingąją kapituliaciją.
Ir čia galima Januškai pritarti: būtino streso testų atlikimo reikalavimas suveda galutinę ribą po Vilniaus pastangomis sustabdyti Astravo AE. Tolimesnės pastangos bus nukreiptos į tai, kad neleisti arba, blogiausiu atveju, maksimaliai apsunkinti baltarusių energijos gabenimus į Nord Pool biržą.
Bet tuo atveju, jei streso testai, kurių reikalauja Nausėda, bus atlikti ir įrodys jėgainės saugumą, kam Lietuvai tęsti jos boikotavimą? Tai atrodys visiškai kvailai. Tokiu būdu, Baltijos valstybės lyderio reikalavimai atveria kelią kaip Astravo AE paleidimui, taip ir jos gaminsimos produkcijos eksportui vakarų šalių kryptimi.
Jausdamas neišvengiamą pasipiktinimo bangą, Nausėda vis tiek mėgina atsikratyti atsakomybės už pralošimą: „ Tokių iliuzijų, kad AE bus pastatyta kitoje vietoje arba išvis bus sulyginta su žeme, tikriausiai, mes sau leisti negalime. Reikėjo tai daryti prieš 11-12 metų; deja, mes nepadarėme nieko“.
Visiškai blaivi ir sveika pozicija. Išlieka neaišku, kam prieš tai Lietuvos prezidentas ištisus metus kovojo prieš projektą, nulemtą paleidimui.
Todėl ir Januška pats savęs visai logiškai klausia: „Kas atsitiko su prezidentu Nausėda, kuris staiga persigalvojo (stabdyti Astravo AE statybą – RuBaltic.Ru pastaba)?“
Galėjo ne persigalvoti, o iš pradžios rinktis konstruktyvios pozicijos. Jėgainės boikotavimu turėjo užsiėminėti jo pirmtakai – mums telieka bendradarbiauti su Minsku tam, kad patvirtinti jos saugumą. Toks Nausėdos pareiškimas sukeltų kritikos škvalą, bet išvadovautų jo iš būtinybės atsakyti už svetimas klaidas.
Dabar gi Lietuvos lyderis gaus tai, ko nusipelnė: „atpirkimo ožiu“ už pralošimą kovoje su Astravo AE taps būtinai jis.
Januška tikriausiai nėra vienintelis žmogus, kuris tars, kad sėkmė buvo įmanoma. Jeigu tik prezidentas paskutine akimirka nepasitrauktų iš „taisyklingo“ kelio...