Veikiant elektroninių vizų režimui, per mėnesį Kaliningrado srityje apsilankė dešimt tūkstančių užsieniečių. Eksperimento su elektroninėmis vizomis sėkmė viršijo tai, ko buvo tikėtasi, ir ši aplinkybė nedžiugina kaimyninės Lietuvos, iš kurios į Kaliningrado sritį keliauja daugiausia svečių. Masiškas Lietuvos gyventojų apsilankymas šioje srityje kelia baimę jos vadovams: žmonės turi galimybę pamatyti tikrąją Rusiją, o ne tą, kurią jiems sugalvojo valdžioje sėdintys rusofobai.
Baigiantis pirmam supaprastinto vizų režimo mėnesiui dėl noro apsilankyti Kaliningrado srityje buvo pateikta dvidešimt tūkstančių paraiškų elektroninėms vizoms ir dešimt tūkstančių 33 šalių piliečių jau aplankė Kaliningrado sritį su šiomis vizomis. Didžiausias srautas — iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Vokietijos.
Tačiau absoliuti elektroninių vizų čempionė nuo pat pradžių buvo ir tebelieka Lietuva.
Pusę visų piliečių, per praėjusį mėnesį pasinaudojusių elektroninėmis vizomis, sudaro lietuviai.
Kaliningrade nebuvo tikėtasi tokio galingo efekto. Nereikėjo skirti laiko ypatingai informacijos kampanijai, kad kaimyninės šalies gyventojai imtų plūsti į šią Rusijos sritį. Lengvųjų automobilių eilės prie Lietuvos–Rusijos sienos nusidriekia keletą kilometrų, stovėti jose tenka ne vieną valandą.
Dėmesį į tokią situaciją pirmiausia atkreipė Lietuvos žiniasklaida, veidmainiškai užjaučianti ir tyliai džiūgaudama, teigdama su kokiais sunkumais tenka susidurti tėvynainiams, įstrigusiems kelyje į Kaliningradą. Jos pasisakymų moralė paprasta: nėra ko ten važiuoti.
Tačiau vien tik kritikos kančioms pasienyje nepakanka.
Oficiali Lietuvos pozicija, reaguojant į tėvynainių apsilankymus Kaliningrado srityje, nepadoriai irzli, visą mėnesį stengtasi įrodyti, kad Kaliningradas — šlykšti vieta, kurioje nėra kas veikti.
Pastaruoju metu iš savo spaudos ir televizijos kanalų lietuviai galėjo sužinoti, kad rasti Kaliningrade viešbutį ir jame apsigyventi nelengva, o gal ir visiškai neįmanoma, kad Kaliningrado sritis per dešimtmečius nepasikeitė, kad ten viskas pasenę, tai griūvantis „sovietmečio“ palikimas, ir kad po keturių laukimo eilėje valandų rusų pasieniečiai gali jų neįsileisti.
Taigi vėl pasireiškia Lietuvą užvaldžiusi paranoja. Esą Kaliningrado srityje apstu specialių tarnybų, bet kuris pakeleivis visuomeniniame transporte gali būti įpareigotas jus verbuoti, o pagal telefono numerį prisijungus prie WiFi, jūsų duomenys taps žinomi Federalinei saugumo tarnybai.
Ir ypač graudina išdidi „civilizuotų europiečių“ neapykanta rusų režimui. Tūlas sovietžmogis toks pat, kaip ir prekiautojas, visur kalbama nešvankiai, o gatvėmis šlitinėja Putiną mylinti „vata“.
Taigi reakcija klinikinė. Ir tai tuo metu, kai Kaliningrado sritis Lietuvos istoriografijoje — Mažoji Lietuva, lietuvių kultūros lopšys. Čia gyveno Kristijonas Donelaitis — didysis poetas, lietuvių literatūrinės kalbos pradininkas. Kenigsberge (dabar Kaliningradas), o pagal lietuvių tradicijas Karaliaučiuje, buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga.
Lietuvos valdžios turėtų išreikšti pasitenkinimą, kad jos piliečiai lanko šią žemę. Tačiau vietoj to Seimo deputatai gąsdina rinkėjus, jog „priešo teritorijoje“ jie visi bus užverbuoti.
Būtina pabrėžti, jog dauguma lietuvių į Kaliningradą vyksta ne nusilenkti Donelaičio atminimui, o išgerti–užkąsti, pailsėti prie jūros, o svarbiausia — šauniai apsipirkti, nes kainos čia parduotuvėse ženkliai mažesnės negu Lietuvoje. Anksčiau lietuviai tuo tikslu važinėjo į Lenkiją, kur kainos taip pat žemesnės, negu Lietuvoje.
Vilniuje šia proga taip pat buvo piktintasi, bet vis dėlto ne tiek. Dėl Kaliningrado — nirštama. Labai jau netikėta visa tai lietuvių ideologijai.
Jeigu tarybiniais laikais kaliningradiečiai važinėjo apsipirkti į Lietuvą, tai dabar tokiais tikslais lietuviai važinėja į Kaliningrado sritį — čia kažkas labai simboliška.
O taip pagal visus „visiškai teisingus“ įsivaizdavimus neturi būti. Tie nelaimingieji kaliningradiečiai turi veržtis į šią „geležinės uždangos“ pusę — į „klestinčią Europą“. Lietuva gi yra Europos sąjungos sudėtyje, koks gali būti lietuviams Kaliningradas? Jiems atviras Paryžius, tačiau jie į jį nesiveržia.
Rusijos regionas jame apsilankiusiam lietuviui grįžus į savą visuomenę atrodo vis labiau patrauklus, o rusofobija sergančiai valdančiai klasei to visiškai nereikia. Kaip dabar Dėdulė Landsbergis pasakos, kad Rusija „visa š–e“, o Vilniaus meras pavadins ją „Mordoru“, jeigu tūkstančiai lietuvių renkasi kelionei „Mordorą“ ir mato realią Rusiją, o ne nusišnekančio „tautos tėvo“ fantazijų vaisių?
Panašiai Pabaltijis pernai reagavo ir į Pasaulio futbolo čempionatą. Atsisakyti čempionato organizavimo Rusijoje garsiau nei Pabaltijo šalys reikalavo nebent Ukraina. Milijonai pasaulio sirgalių pamatė tikrąją, o ne rusofobų sugalvotą Rusiją, ir visą mėnesį informacijų laukas skendo nuostabose, kokia tai nuostabi, šiuolaikiška, atvira ir nuoširdi šalis.
Pabaltijo „Rusijos ekspertams“, aiškinantiems pasaulio visuomenei, koki ši, raketomis apsijuosusi, šalis yra agresyvi, tada beliko griežti dantimis ir užsičiaupti, laukiant, kada užsibaigs ta pragariška kančia.
Tačiau situacija su elektroninėmis vizomis į Rusiją „ekspertams“ dar blogesnė. Supaprastintas vizų režimas veiks ne mėnesį, o pastoviai, ir iš tų šalių, kurioms jis taikomas, piliečių labiausiai jis lies lietuvius.
Aiškinimai, jog klastingas Putinas specialiai lietuviams sukūrė Kaliningrado srityje „Potiomkino kaimą“, o visa kita Rusija tokia, kokią ją piešia „tautos tėvas“ Landsbergis, nepadės. Nuo 2021 metų elektroninės vizos galios visoje Rusijoje. O tai reiškia, jog 2018 metų futbolo čempionato efektas taps pastovus.
„Mordosas“ negirdėtai mikliai ir ciniškai vykdo „hibridinės agresijos“ aktą: atsakydamas į bandymus parodyti pasauliui jo velnišką esmę, jis atveria sienas ir sudaro sąlygas minimaliomis išlaidomis pamatyti ir įvertinti save tokiu, koks yra.
Ir žmonės naudojasi šia galimybe ir nustoja tikėti Pabaltijo „svieto lygintojams“, kurie nori juos apsaugoti nuo Putino įtakos. Karas su „blogio imperija“ užbaigtas, ir visi išsiskirsto patenkinti. Ir lietuviai taip pat.
Nelaimingi tik keli šimtai „protingiausių“, kurie pavertė savo neapykantą Rusijai pašaukimu ir profesija.