Kompanijos — Lietuvos ir Lenkijos elektros tiekimo linijų operatorės Litgrid ir PSE — prašo Europos Sąjungos skirti lėšų ETL sandūros potencialo per Baltijos jūrą tyrimui. Reikėtų dešimties milijonų eurų, kurie galėtų būti skirti, jei paraiškai pritars Programų inovacijų ir tinklų prie Europos komisijos vykdomoji įstaiga (EVĮ). Suma juokinga, tačiau pačios sandūros statyba pareikalaus iš Lietuvos ir Lenkijos šimtų milijonų dolerių. Neabejotinai ir šiuo atveju didesnę dalį lėšų jos tikisi išreikalauti iš Europos Sąjungos.
Pasak Litgrid vadovo Daivio Virbicko, birželio 11 dieną kompanija paprašė EVĮ paramos. Lietuvos dalis tiriant jūros sandūrą Harmony Link sudaro 8 milijonus eurų — pusę šios sumos Vilnius planuoja gauti iš Europos Sąjungos. Lenkija tikisi 6 milijonų.
Maždaug tuo pačiu metu „pamelžti“ EVĮ sumanė Lietuvos ir Latvijos dujų transportavimo sistemų operatoriai. Jie prašo pinigų bendro dujotiekio praplėtimui. Suma taip pat nedidelė — tik vos daugiau 7,5 milijonų eurų. Tačiau jūros sandūros atvejo pagrindinės išlaidos dar ateityje.
Projektas Harmony Link įvardinamas kaip svarbus Pabaltijo pasitraukimo iš energetinio žiedo BRELL (Baltarusija – Rusija – Estija – Latvija – Lietuva) strategijos ir jo elektros tinklų sinchronizavimo su kontinentine Europa etapas.
Visai neseniai Briuselyje Europos komisijos, Lenkijos ir Pabaltijo šalių vadovai patvirtino šio nepaprasto proceso kalendorinį grafiką. „Delain“ nesikeičia — 2025 metai.
Pirmame etape Lietuva, Latvija ir Estija turi atnaujinti ir sustiprinti savo vidaus tinklus. Po to planuojama padidinti veikiančios elektros sandūros LitPol Link galingumus, o paskui — įkurti dar vieną energetinį tiltą tarp Lenkijos ir Lietuvos.
Pats sprendimas dėl aukštų voltų nekintamos srovės kabelio paklojimo Baltijos jūroje buvo priimtas praeitų metų gruodžio mėnesyje. Sutartį pasirašė tie patys Litgrid ir PSE operatoriai, sutarę bendromis jėgomis ieškoti investorių. Projekto Harmony Link atžvilgiu šis klausimas galimai taps skausmingiausiu.
Litgrid vadovyvė pažymi, kad antrame „bėgimo iš BRELL“ etape didžiausių kapitalo įdėjimų pareikalaus būtent naujos sandūros statyba: bendros investicijos į Harmony Link sudarys 850 milijonų eurų.
Surasti šias lėšas planuojama jau kitais metais.
Kol kas lietuviai kupini optimizmo. Pirmajam Pabaltijo energijos sistemos sinchronizavimo su kontinentine Europa etapui Europos komisija metų pradžioje jau skyrė 323 milijonus eurų, o tai sudaro 75 proc. išlaidų. „Mes planuojame, jog ir antrojo bei trečiojo etapų finansavimo intensyvumas bus toks pat“, — sako Litgrid valdybos vadovas Rimvydas Štilinis.
Tačiau koks bus intensyvumas, sunku nuspėti. Europai šiandien kaip niekada aktuali tampa patarlė: „Ne apie taukuotą gyvenimą kalba — kad tik gyviems išlikti“. Apie tai byloja ne rusų propaganda, o duomenys pačios Europos komisijos, kuri svarstys Harmony Link statybos finansavimo klausimą.
Vasario mėnesį ji ženkliai sumažino didžiausių Europos ekonomikų augimo prognozes.
Taip, pavyzdžiui, Vokietijos BVP 2019 metais turi ūgtelti 1,1 proc. vietoj 1,8, kaip atrodė anksčiau. Italijoje viskas dar blogiau: 0,2 proc. vietoj 1,2.
Visumoje prognozė Europos zonoje krito nuo 1,9 proc. iki 1,3, ir tai galimai ne pats blogiausias scenarijus. „Rizika lieka rimta ir susiklostė ji pagrindinai dėl rimtų klaidų viso pasaulio ekonomikos politikoje“, — pažymi Europos komisija.
Šiuo atveju procento dalys tolygios milijardam dolerių. Ir kažkas tų pinigų nesulauks. Kas konkrečiai? Greičiausiai tos šalys, kurioms Europos komisija jau apkarpo finansavimą.
Dotacijos tai pačiai Lietuvai pagal ilgalaikio ES biudžeto projektą 2021–2027 metams turi sumažėti beveik ketvirtadaliu. Vilnius, žinoma, ketina ginčytis dėl šio sprendimo. Tačiau gali būti, jog smagratis pasisuks kiton pusėn ir ES dar stipriau suverš diržą ant Pabaltijo respublikos juosmens. Tada teks užmiršti dosnias infrastruktūrų ir energetinių projektų dotacijas. Harmony Link — vienas pirmųjų pretendentų.
Kodėl?
Kad ir todėl, jog pradinis Pabaltijo elektros tinklų su Vakarų Europa sinchronizavimo projektas nenumatė papildomos sandūros statybos.
Tarp Lenkijos ir Lietuvos jau veikia LitPol Link elektros tiekimo sistema, kurios pralaidumo galimybes planuojama padidinti. Tai yra kalba ėjo apie vieną liniją ir vieną nekintamos srovės kabelį. Interviu analitiniam portalui RuBaltic.Ru Pasaulinės energetikos tarybos Lietuvos komiteto garbės narys Algirdas Stumbras perspėjo dėl tokios schemos pavojingumo: „Kas gali apdrausti sistemą nuo teroristų akto arba žaibo? Niekas. O siūloma eletros tiekimo tarp Lenkijos ir Lietuvos schema labai nepatikima“.
Atrodo, jog praeitų metų gruodžio mėnesį Litgrid ir PSE nutarė apsidrausti, paklodamos Baltijos jūroje dar vieną kabelį. Žvelgiant iš saugumo sumetimų, sprendimas atrodo visiškai logiškas. Nedirba Litpol Link — elektros energija paduodama per Harmony Link. Arba atvirkščiai. Su elektra menki juokai, visada reikia turėti patikimų rezervų.
Tačiau šiame kontekste peršasi kitas klausimas: ar patikimai veiks Harmony Link?
Baltijos jūros dugnu jau įrengtas elektros energetinis ryšys Lietuvos su Švedija — sandūra NordBalt, kuri pastoviai genda. Dėl jos remonto Lietuvoje kyla elektros energijos kainos.
Kitas rimtas klausimas — o kam išvis reikalinga papildoma sandūra su Lenkija, jei lenkai tiekia Lietuvai mažus elektros energijos kiekius?
Čia vertėtų prisiminti Lietuvos kompanijos „Energijos tiekimas“ planus pradėti eksportuoti elektros energiją į Lenkiją. Tiesa, savas reikmes viršijančios savos gamybos elektros Pabaltijo respublika neturi — kalba eina apie schemą „pirk ir parduok“. Pavyzdžiui, pirk iš skandinavų ir perparduok lenkams. O per Lenkiją atsiveria išėjimas į plačią vokiečių rinką.
„Ekonominis tokių tiekimų tikslingumas visiems energijos tiekimo dalyviams neakivaizdus, tačiau matosi Pabaltijo šalių elitų suinteresuotumas susieti „Senąją Europą“ su Pabaltijo interesais ne tik stumiant prie Rusijos sienų NATO karinę infrastruktūrą, bet ir kuriant energijos tilto iš Skandinavijos į Centrinę Europą infrastruktūrą“, — pažymi ekonomikos mokslų daktaras Aleksejus Balašovas.
Teoriškai Lietuva tikrai galėtų uždarbiauti elektros energijos tranzitu.
Tuo tikslu reikia realizuoti sinchronizavimo su europietiškais energijos tinklais projektą, neatsisakant pigios rusų elektros importo.
RF jau pareiškė, jog sutinka tiekti energiją ir po to, kai Pabaltijis pasitrauks iš BRELL. Baltarusijos valdžios taip pat neatsisako eksportuoti elektros energijos, įvedus rikiuotėn BelAE. Tačiau ir Lenkija, ir Lietuva šių pasiūlymų kategoriškai kratosi.
Vienu šūviu Vilnius iškart nugalabina du zuikius: užmuša savo tranzito potencialą ir sunaikina vidaus rinkoje rimtą konkurenciją, kuri padėtų reguliuoti elektros energijos kainą.
SGD terminalas Klaipėdoje, pasak Lietuvos valdžių, išklibino „Gazpromo“ monopoliją ir privertė jį taikyti dujoms nuolaidas. Kodėl pasinaudoti tokiu triuku Lietuva nenori elektros energetikos sferoje? Argi reikia savo noru nustumti nuo savos rinkos tiekėjus, jeigu pasiūlų gausa įtakoja kainų mažėjimą?