Lietuvos URM pareiškė, jog Lietuva ir Europos Sąjunga yra pasiruošę atsisakyti naujų sankcijų Baltarusijai, jei Minskas sustabdys nelegalių migrantų srautą. Tai proveržis: patikinimus, jog principinė Lietuvos užsienio politika nesudaro jokių sandorių bei nesiekia jokių kompromisų su „diktatoriais“ paneigė pati Lietuvą. Baltarusijos Prezidentas Aleksandras Lukašenka gali švęsti pergalę ir už ją dėkoti Vilniaus sąjungininkams iš NATO ir ES, kurie, paprasčiausiai nepastebėjo Lietuvos nacionalinės nelaimės
«Tam tikras dialogas [su Minsku] yra vedamas, ir mes pasakėme, jog nei Lietuva, nei Europos Sąjunga nesiūlys naujų sankcijų [Baltarusijai], jei nelegalių migrantų srautas sustos“ – praeitą savaitę pareiškė Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
Šiame pareiškime ne viena sensacija, o iš karto kelios. Visų pirma, Vilnius veda dialogą su Minsku.
Tai yra, Lietuva veda derybas su Lukašenkos vyriausybe, kurią ji jau ištisus metus skelbia kaip neteisėta, diktatoriška ir autokratiška.
Tuo metu, kažkur tai pusiaukelėje iš Vašingtono į Vilnių, sunkiai atsiduso Baltarusijos „išrinktas prezidentas“ Svetlana Tichanovskaja, kurią Lietuva, atkakliausiai visų pasaulyje, vadino vieninteliu teisėtu respublikos ir jos liaudies atstovu. Būtent kaip tokia, Tichanovskaja buvo vežama į Vašingtoną piršlybų naujajai JAV administracijai ir netgi buvo išgautas jos susitikimas su Džozefu Baidenu
Bet Vilniaus geopolitinės fantazijos - tai viena, o negailestinga tikrovė – kita. Fantazijose Lietuva jau davė Baltarusijai savo prezidentą, kaimyninei šaliai tapo vyresniuoju broliu, draugu, „demokratizacijos“ mokytoju, paėmė ją savo globon
Tikrovėje prisieina turėti reikalą su „paskutiniuoju Europos diktatoriumi“
Antra, Landsbergio pasiūlymo esmė: atsisakymas nuo naujų sankcijų Baltarusijai mainais už migracinės krizės nutraukimą
Tai proveržis.
Lietuvos nepalenkiama užsienio politika, kaip pasirodė, dar kaip lenkiasi, jei į ją kaip reikiant paspausti.
Netgi geopolitinis mesianizmas ir patologinė praktika kištis į kitų šalių vidaus reikalus bei savo valia spręsti, kas ten yra teisėtas ar neteisėtas, atsiduria antrame plane, kai pačioje Lietuvoje kyla vidaus stabilumo klausimas.
„Vyšnele ant torto“ yra tai, jog pirmuoju iš lietuviško isteblišmento, kuris prisipažino apie kontaktus su oficialiu Minsku ir viešai pasiūlė Lukašenkai sandorį, yra ne bet kas, o Landsbergis – jaunesnysis. Tokio kietakakčio, labiau užsispyrusio ir skrajojančio virš Lietuvos geopolitinėse debesyse veikėjo šiandiena Vilniuje nėra, bet būtent dėdulės Landsbergio įpėdinis pradėjo kalbėti apie tai, jog situacija susidarė tokia, kad laikas pagalvoti apie Lietuvą ir atsisakyti principų.
URM vadovas graudus ne tuo, kad jis ramiai siūlo derėtis „diktatoriui“, apie santykių su kuriuo neįmanomumą jo žinyba jau beveik metus intensyviai įtikinėja visą pasaulį.
Netgi už tai juokingesnis Lietuvos politikams tradicinis apeliavimas į Europos Sąjungą.
Landsbergis kartoja prastą įprotį, už kurį jo kolegas postsovietinėje erdvėje paskelbia apsišaukėliais ir puola juos su kumščiais. Jis kalba ne vienos Lietuvos vardu, bet visos ES vardu. „Nei Lietuva, nei Europos Sąjunga nebesiūlys naujų sankcijų“
Ar Europos Sąjunga įgaliojo Lietuvos užsienio reikalų ministrą kalbėti jos vardu?
Ar Europos Sąjunga delegavo Gabrielių Landsbergį vesti derybas su Lukašenka visos Europos Bendrijos vardu? Ar Europos Sąjunga kažką tai sakė, jog sureguliavus migracinę krizę Lietuvoje, naujų sankcijų Baltarusijai nebus?
Dabartiniu metu šis komiškas lietuviškas apsišaukimas atrodo ypatingai juokingu.
Aleksandras Lukašenka už savo pirmąją pergalę prieš Lietuvą turi būti dėkingas būtent Europos Sąjungai, kuri migracinę krizę ant savo rytų sienos praktiškai nepastebėjo ir Lietuvos politikams davė suprasti: tvarkykitės patys, kaip mokate.
Kartu su tuo, kad paskutinių savaičių bėgyje Lietuvos vadovybė įnirtingai signalizavo Briuseliui ir pagrindinėms Europos sostinėms: Lukašenkos veiksmai – tai iššūkis visai Europai, o ne vien tik Lietuvai. Beveik vienu metu su URM vadovo persilaužiamuoju pareiškimu tokį eilinį signalą pasiuntė ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
Europos sotinėse, atsižvelgiant į tai, jog nebuvo reakcijos, signalai iš Vilniaus buvo suvokti kaip eilinis periferijos inkštimas siekiant atkreipti dėmesį į save ir gauti naują pagalbos porciją iš išorės. Na juos, tegul tvarkosi patys! 2015 metai Vokietija priėmė milijoną nelegalų, o tie su dvejais tūkstančiais susitvarkyti negali? Tame ir reikalas, jog negali. Visos Europos mastelyje Lietuvos migraciniai srautai - tai juokingi skaičiai, bet mažos šalies su neefektyvia valstybe mastelyje jie – nacionalinė katastrofa
„Skausmo slenkstį“ Lietuva peržengė 2700 nelegalių migrantų skaičiumi. Po to skaičiaus šalyje prasidėjo protestai, ir netgi vietinių gyventojų maištai prieš pabėgėlių priėmimą, o esant perspektyvai rudenį priimti dar dešimtis tūkstančių arabų ir afrikiečių, jau nesirodo fantastišku tokie apokalipsiniai scenarijai, kaip Vilniaus šturmas pabėgėliais ir vyriausybės nuvertimas liaudies sukilimu.
Lietuva pasiliko akis į akį su savo avantiūristine užsienio politika, kuri ją nuvedė link vidaus politikos sprogimo ribos.
Jei sprogimas įvyks, šaliai taip pat teks žūti vienatvėje. Kadangi nesuprantama, kuriame kritimo bedugnėn etape į Lietuvos negandus rimtai pažvelgs Vakarai. Ir ar iš viso pažvelgs. Ir ar bus suteikta pagalba, jei vis tik pažvelgs. Lietuvos politikai gerokai degradavo dėl įpročio galvoti, jog, jei kas atsitiks, didieji dėdės iš Briuselio, Berlyno, Londono ir Vašingtono iš karto puls šluostyti snarglius ir barti kaimyną-chuliganą, kad tas neskriaustų mūsų vaikelių. Iš čia ir kraštutinis Vilniaus neatsakingumo laipsnis. Kaip vidaus politikoje, taip ir užsienio politikoje.
Šiuo atžvilgiu Lukašenkos veiksmai turi pedagoginį pobūdį
„Batka“ parodė Lietuvos vadovybei tikrovėje, jog „didieji dėdės“ ne ateis, na ir „kaimynai-chuliganai“ už lietuvius nesaugos jų skylėtą sieną, jei jiems visą laiką bus krečiamos šunybės
Tad reikia įjungti smegenis ir patiems būti atsakingiems už savo likimą.