„Lietuvos geležinkelis“ pranešė apie krovinių srauto sumažėjimą 10% dėl Baltarusijos kontrsankcijų Lietuvai. Prieš tai „Lietuvos geležinkelis“ anonsavo kelių šimtų darbuotojų atleidimą iš darbo. Tai tik vienos įmonės netekimai ir tik pirmomis sankcijų baltarusiškom kalio trąšom ir atsakomųjų Baltarusijos sankcijų veikimo dienomis. Tas pats gresia ir kitoms stambiausioms Lietuvos įmonėms: pradėtas sankcijų karas su Minsku dabar jas įstumia į tiekimo bei rentabilumo krizę, ir, viso to padariniu tampa masinių darbuotojų atleidimų iš darbo perspektyva.
Vasario pradžioje „Lietuvos geležinkelio“ atstovas spaudai paskelbė apie ketinimą metų laike atleisti iš darbo iki 300 darbuotojų. LG personalo direktorė Irena Jankutė – Balkūnė pabrėžė, kad darbuotojams buvo pažadėta, pasikeitus situacijai, juos gražinti į darbą.
Po kelių dienų LG pareiškė, kad jo krovinių srautas sumažėjo 10%. Per mėnesį geležinkelis pervežė 45 kroviniais sąstatais mažiau, negu anksčiau.
Ir tapo aišku, kad situacija nesikeis.
Sankcijų karas, kurį pradėjo Lietuva prieš Baltarusiją, įtraukia Lietuvos tranzito verslo šaką į ilgai trunkančią lėtinę krizė, dėl kurios kilę netekimai bus skaičiuojami tūkstančiais prarastų darbo vietų.
Vien baltarusiško kalio tranzitas Klaipėdos uostui ir „Lietuvos geležinkeliui“ duodavo penktadalį krovinių srauto. Lietuva pati sau šovė į koją, užblokuodama tranzitą.
Kartu su tuo „Belaruskalij“ produkcija – tai tik dalis tranzito krovinių iš Baltarusijos. Savo geriausiais metais baltarusiškas tranzitas sudarė daugiau ne trečdalį Klaipėdos uosto ir geležinkelio krovinių apyvartos. Bet baltarusiški naftos produktai paliko Lietuvą dar prieš metus – iš Klaipėdos juos išvedė Baltarusija. Dabar išėjo baltarusiškos kalio trąšos – jų tranzitą uždraudė Lietuvos vyriausybė pagal savo demokratinio solidarumo su antibaltarusiškomis JAV sankcijomis supratimą.
Išsilaikius šioms tendencijoms artimiausiu metu iš Lietuvos išeis ir likę baltarusiški kroviniai, ir tada atleidžiamųjų iš darbo skaičiai Klaipėdoje ir „Lietuvos geležinkelyje“ garantuotai sieks tūkstančius.
Be to, tranzito srautas Lietuvos geležinkeliu nutraukiamas ne tik vakarų kryptimi, bet ir į rytus. Baltarusija įvedė priešpriešines „Belaruskalij“ krovinių uždraudimui sankcijas. Uždraustas lietuviškų naftos produktų ir trąšų gabenimas per Baltarusijos teritoriją.
Pagrinde smūgis nukreiptas į dvejas įmones: cheminių trąšų gamykla Achema ir Mažeikių NPG – dabar priklausanti lenkams Orlen Lietuva. Abiejų gamyklų vadovybė dabar kalba apie tranzito perorientavimą, ieško aplinkinių maršrutų į rytus ir pietus per Lenkiją
Bet visą tai – gera mina prie blogo žaidimo.
Visų pirma, tranzitas konservatyvus verslas, suderinti jo tiekimo kanalai iš karto, „tik spragtelėjus“, nesigauna. Antra, kalbama apie tranzitą geležinkeliu. Gabenant per Lenkija, riedmenis prisieis „perauti“ iš plačios rusiškos geležinkelio vėžės į siaurą europietišką, o tiekiant, pavyzdžiui, į Ukrainą – „perauti“ vėl į plačią rusiško geležinkelio vėžę. O tai – laikas, o laikas logistikoje – pinigai.
Gabenti dideles krovinių apimtis automobilių transportu nėra rentabilu.
Trečia, maršrutas per Baltarusija buvo pats trumpiausias, vadinasi, pats naudingiausias. Aplinkiniai maršrutai bet kokiu atveju bus brangesni, jei tik Lenkija neduos tranzitui per savo teritoriją nuolaidą (nors, dėl ko jai tai daryti?). Todėl Lietuvos įmonės bet kokiu atveju patirs praradimus.
Dabar pažvelkime į šių įmonių sąrašą. Patį trumpiausią. Naftos perdirbimo gamykla Orlen Lietuva, „Lietuvos geležinkelis“, Achema, Klaipėdos uostas...
Visa tai – stambiausi darbdaviai ir mokesčių mokėtojai Lietuvoje. Ir, kai jie pradės masiškai mažinti mokesčių įplaukas ir atleidinėti iš darbo žmones, šalį laukia pilnavertė socialinė-ekonominė krizė.
Ši krizė lengvai peraugs į politinę krizę, kadangi visiems tiems, kurie neteko pragyvenimo šaltinio, bus akivaizdi jiems kilusių sunkumų priežastis – Lietuvos vyriausybės užsienio politika.
RuBaltic.Ru analitikos portalas jau daug kartų rašė, kad tokia politika Lietuvą prives prie masinių atleidimų iš darbo ir bankrotų. Taip ir vyksta.
Dabar pagrindinis klausimas: ar sugebės Lietuvos valdžia greitai kompensuoti nukentėjusiems lietuviams jų praradimus? Sanatorijos „Belarus“ Druskininkuose istorija, kai dėl sankcijų be algų liko keletas šimtų lietuvių, demonstruoja, kad ne.
Taip kad, jei nesigaus operatyviai išsiusti visus bedarbius uždarbiauti į Airiją ir greitai gauti reikalingo dydžio Europos Sąjungos paramą, Lietuvos politinis gyvenimas persikels į gatves ir taps labai karštu.