Viena iš stambiausių Lietuvos įmonių – azotinių trąšų gamykla Achema – ruošiasi streikui. Atitinkamą sprendimą vienbalsiai palaikė gamyklos darbininkų profesinės sąjungos Taryba. Darbo kolektyvo atstovai pripažįsta, kad jie nesugebėjo „geruoju“ susitarti su kompanijos administracija. Jei streikas bus sėkmingas, Achemos pavyzdys kitoms įmonėms bus užkrečiantis. Pavyzdžiui, „Lietuvos geležinkeliui“ ir Klaipėdos uostui, kurie atsisveikina su baltarusiškų trąšų tranzitu.
Apie tai, kad Achemos darbuotojai yra pasirengę streikuoti, buvo žinoma dar praeitų metų lapkrityje. Jų nepasitenkinimo priežastimi tapo tai, kad derybose gamyklos vadovybė, nenori nusileisti jų reikalavimams dėl darbo sąlygų pagerinimo.
„Jau keletą metų kompanija atsisako pasirašyti kolektyvinę sutartį. Šias metais buvo pažadėta, kad mūsų reikalavimai dėl darbo užmokesčio sistemos bus realizuoti, bet gavę projektą, mes pamatėme, kad pažadai nėra vykdomi, todėl profsąjungos taryboje mes vienbalsiai nusprendėme skelbti streiką“, - pažymi Achemos profsąjungos pirmininkė Birutė Daškevičienė.
Ją palaikė Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė: „Praeitais metais kompanijos akcininkams darbuotojai uždirbo daugiau nei 69 milijonus eurų pelno, bet patys liko „už borto“. Sprendimas streikuoti – nėra lengvas sprendimas, ir jo niekada nepriima vien tik profsąjungos vadovybė. Žinant, kad Lietuvoje darbininkai įprastai yra gana kantrūs, tokie kraštutinumai reiškia, kad visos ribos jau peržengtos“.
Dėl streiko gamykloje buvo balsuojama nuo gruodžio 2 iki 9 dienos. Remiantis darbo įstatymų normomis, streikui būtinas 25% profsąjungos narių sutikimas.
Paskaičiavus biuletenius tapo aišku, kad Achemos darbuotojų pasiryžimas streikuoti kur kas didesnis: iniciatyvai pritarė 81% profsąjungos narių, tai yra apie 30% visų dirbančių gamykloje Lietuvos piliečių.
„Šis rezultatas aiškiai nurodo, kad darbuotojai pavargo nuo keletą metų besitęsiančių neteisėtų Achemos vadovybės veiksmų, savo pažadų nevykdymo ir kolektyvinių derybų delsimo“. – sakė Birutė Daškevičienė
Bet pačio streiko pravedimo klausimas pakibo ore. Profsąjungos Taryba jį perkėlė sekantiems metams, tikėdamasi, kad įmonės vadovybė, atstovaujama generalinio direktoriaus Ramūno Miliausko, išsigąs ir nusileis.
Savo ruožtu, Miliauskas nemato gamyklos darbo destabilizavimo priežasčių. Jo žodžiais tariant, buvusios darbo sutarties sąlygos buvo perkeltos į lojalumo ir papildomų lengvatų programą, ir 2020, ir 2021 metais uždarbis didėjo, pastoviai išmokamos premijos.
Maždaug pusantro mėnesio dar tęsėsi „maištininkų“ ir Achemos vadybininkų derybos. Ir tik sausio 28 Daškevičienė pasakė, kad streikas bus: „Profsąjunga padarė viską kas buvo galima, kad susitarti geruoju su kompanijos atstovais. Bet nei argumentai, nei situacijos analizė, nei piketai, nei raginimai laikytis savo duotų pažadų jau keletą metų nieko neduoda. Kolektyvinė sutartis nepasirašyta, informacija yra slepiama, pakankamai yra tokių atvejų, kai nesiskaitoma su darbuotojais, įvairių pažeidimų“.
Tikriausiai, gamyklos darbuotojų kantrybės taurę perpildė nauja darbo užmokesčio sistema, kurią sausio mėnesio pabaigoje vienašališkai priėmė darbdavys.
Bet galioti ji pradės nuo „atgalinės datos“ Achemos darbuotojai paėmė į rankas kalkuliatorius ir pamatė, kad už pirmąjį metų mėnesį kai kurie iš jų gaus 100 eurų mažiau, ne gaudavo anksčiau.
Daškevičienė atkreipia dėmesį į dar vieną nemalonų momentą: Achema Group ataskaitoje nurodyta apie gryno pelno padidėjimą, bet metinės premijos darbuotojams kažkodėl tai nebuvo išmokėtos.
Miliauskui ir kompanijai lieka vos daugiau vienos savaitės, kad įvykdyti profsąjungos reikalavimus: pasirašyti kolektyvinę sutartį, suderinti su ja darbo užmokesčio sistemą ir t.t. Jei to neatsitiks, postsovietinėje Lietuvos istorijoje Achema rizikuoja tapti pirmąją privačia įmone, kurioje įvyko streikas.
Verta paminėti, kad būtent ši gamykla, būdama stambiausiu SGD terminalo Klaipėdoje klientu, moka patį didžiausia jo išlaikymo mokestį.
Jau daugelį metų Achema nesėkmingai bando nusimesti Lietuvos „energetinės nepriklausomybės“ naštą. Praeitų metų vasarą kompanijos padėtis pablogėjo dėl staigaus gamtinio dujų kainos padidėjimo Europoje. Miliausko žodžiais tariant, nuo liepos mėnesio gamykla dirbo nuostolingai, o rugsėjyje iš viso užkonservavo kai kurias savo gamybine galias. Dalį darbuotojų pervedė į darbą pagal laikinos prastovos modelį.
„Achema įdėmiai vertina tolimesnės veiklos galimybes ir koreguoja savo produktų gamybos krepšį. Dėl šiuo metu susidariusių neprastų rinkos sąlygų buvo nuspręsta po planinio remonto pabaigos nepaleisti vieną iš amoniako cechų“, - pranešė Miliauskas.
Ginant kompanijos vadovybę galima pasakyti, kad dabar jos finansinė padėtis iš tikrųjų yra nepaprasta.
Esant šiuolaikiniam dujų kainų lygiui, azotinių trąšų gamyba tampa nerentabili. Nei vienas ekspertas negali suprognozuoti, kokia bus „žydrojo kuro“ kaina po dvejų mėnesių, po pusės metų, po metų.
Jei tikėti Achemos darbuotojais, jų streiką remia įtakingos tarptautinės organizacijos – IndustriAllEurope ir Europos visuomeninio aptarnavimo profsąjungų federacija. Čia, tikriausiai, verta priskirti ir Aleksandro Lukašenkos administraciją. Jei atsižvelgti į tai, kad Lietuva pirmųjų asmenų lygyje rėmė protestus Baltarusijoje (tame tarpe ir streikus), Batka su didžiausiu malonumu pasigrožės streikuojančiais Lietuvos darbininkais. Kaip sakoma, nekask duobės kitam…
Situaciją Achemos gamyklos akylai seks ir Ingridos Šimonytės vyriausybė. Reikalas tame, kad Lietuvoje streikų pavojus egzistuoja ne vienoje, atskirai paimtoje įmonėje.
Pavyzdžiui, ne taip senai (praeitų metų spalyje) analogišką sprendimą priėmė „Vilniaus viešojo transporto“ darbuotojų profsąjunga. Tuo pat metu Klaipėdoje, AB «Klaipėdos jūrų krovinių kompanija» darbuotojai protestuoja dėl žemo darbo užmokesčio.
„Dvejus metus mes prašėme pakelti atlyginimus, o praeitų metų gruodyje, nusivylus, buvo pateiktas drastiškas prašymas vadovybei pakelti algas nuo 20 iki 25 proc., o jos kilstelėjo vidutiniškai 4–6 proc., tačiau į derybas su žmonėmis nesileido, nederino, nors kolektyvinė sutartis įpareigoja tai padaryti“, - skundžiasi dokininkų profesinės sąjungos darbininkų pirmininkas Romas Liaudanskis.
Tarp kitko, Klaipėdos uostui sunkūs laikai dar tik prasideda.
Nuo vasario 1 dienos Lietuva atsisako „Belaruskalij“ produkcijos tranzito – pagrindinio jos uostininkų ir geležinkeliečių pajamų šaltinio.
Taip, kad nesunku nuspėti, kokiose Lietuvos įmonėse, įkandin Achemos, gali būti paskelti streikai.