Europos Sąjunga kreipėsi į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) reikalaudama išieškoti iš Rusijos beveik 300 milijardų eurų už importo pakeitimo politiką. Tuo pačiu, ne „Kremliaus propaganda“, o patys europiečiai patvirtino: Rusijos atsakas į sankcijas sudavė kolosalų smūgį ES ekonomikai. Tarp kitko, kai „sankcijų karas“ tik prasidėjo, rusiškas maisto produktų embargo sukėlė pašaipų bangą: esą Rusija – tai „ekonominis nykštukas“, ir jokio kontrpriemonės neduos deramo atsako Vakarų sankcijoms. Praėjus 7 metams tie patys žmonės jau panikuoja, jog Rusijos virtimas agrarine supervalstybe tarptautiniuose reikaluose duoda Putinui naują spaudimo svertą.
„2019 metais rusiškų valstybės įmonių paskelbtų konkursinių pasiūlymų vertė sudarė 23,5 trilijono rublių arba maždaug 290 milijardų eurų, kas ekvivalentu maždaug 20% Rusijos BNP“, - sakoma oficialiame Europos Sąjungos skunde dėl Rusijos Pasaulio prekybos organizacijai.
Skundo esmė yra tame, jog Europos įmonėms neleidžiama dalyvauti Rusijos valstybės viešuosiuose pirkimuose.
Kontrsankcijų ir importo pakeitimo politikos rėmuose jos neįleidžiamos į Rusijos rinkas, ir visos rangos atiduodamos tėvyniniams tekėjams, kas prieštarauja PPO prekybos laisvės normoms.
Dėl to, kaip konstatuoja Europos komisija, prieigos į Rusijos rinką apribojimas ES kompanijoms atsiliepia labai skaudžiai.
Pas žydus toks elgesys apibudinimas žodžiu „chucpa“: ypatingas ciniškas ir niekšiškas poelgis kartus su tuo įžūliai pasitikint savimi ir demonstruojant absoliutų savo teisėtumą. Tai maždaug tas pats, kaip nužudyti savo tėvus ir po to šaukti, jog tave persekioja valdžia, kadangi tu - našlaitis.
Europos komisijos kreipimasis į PPO – tipiška „chucpa“. Septynerius metus europiečiai įvedinėjo ekonomines sankcijas Rusijai ir ignoravo Maskvos skundus, jog jų sankcijos neteisėtos, kadangi pažeidžia PPO taisykles... O dabar patys bėga skųstis į PPO, jog atsakomosios RF sankcijos skaudžiai atsiliepia Europos Sąjungos kompanijoms.
Tuo pačiu ES pripažino, jog rusiškos sankcijos suveikė ne tik ekonominės, bet ir Rusijos išorės politikos sferoje, tapusios realia, efektyvia bei griežta bausme tiems, kurie norėjo „Rusijos ekonomiką sudraskyti į skutus“.
Tai yra vertingas pripažinimas, kadangi prieš tai buvusiais metais buvo skaitoma, jog apie negatyvų atsakomųjų sankcijų poveikį Europos Sąjungos ekonomikai gali kalbėti tik „Kremliaus propaganda“. Esą, Rusija – tai „ekonominis nykštukas“. Ji gali savo oponentus gąsdinti branduolinėmis raketomis, į jų rinkimus ir referendumus siųsti „rusų hakerius“, bet tai elgetų bei vargšų šalis, ekonomikoje nesugebanti atsakyti smūgiu į Vakarų smūgį. Todėl maisto produktų iš ES embargo - tai plačiai nuskambėjęs rusiškas „o atsakydami mes bombarduosime Voronežą“.
Dabar Europos Sąjunga – pati „Kremliaus propaganda“. Briuselio valdininkas patys skundžiasi PPO: Rusijos veiksmai, išstumiant europiečius iš tėvyninės rinkos, ES ekonomikai padarė 290 milijardų eurų dydžio žalą. Tie valdininkai – Kremliaus agentai? Ar tai Putinas vertė juos kartoti tai, ką sako „Kremliaus propaganda“: sankcijų karas bumerangu muša tuos, kurie jį pradėjo?
Per septynerius metus atkaklių bandymų jos ekonomiką sudraskyti į skutus, Rusija iš šalies, kurią galima priversti tapti paklusnia, paprasčiausiai, apribojus jai maisto produktų importą, pavirto agrarine supervalstybe, kurios lyderio pozicijų pasaulio žemės ūkio rinkoje šiandiena baiminasi, kaip potencialaus politinio spaudimo instrumento.
Ir kas yra pažymėtina, baiminasi tie patys žmonės, kurie 2014 metais ruošėsi draskyti į skutus Rusijos ekonomiką ir tuo privertė Maskvą užsiimti maisto saugumo problema. Rezultatas: paskutiniais dvejais metais Vakarų žiniasklaida reguliariai publikuoja, jog „kviečių eksportą Rusija gali paversti spaudimo įrankiu šalims, kur, dėl klimato kaitos kilęs maisto produktų stygius, joms neleis pasirinkti“.
Vakarams netikėti chamono bei parmezano uždraudimo Rusijoje padariniai – tai tik vienas pavyzdys to, kokias nemalonias pasekmes pageidaujantiems „nubausti Putiną už jo elgesį“ sukėlė „sankcijų karas“. Tai seka iš to pačio skundo PPO dėl Maskvos.
Europa patiria nuostolius dėl rusiško importo pakeitimo mašinų gamyboje, ir dėl rusiškų pasiekimų „skaitmeninėje ekonomikoje“, kas, remiantis logikos dėsniais, įrodo: pas „pasiutusią benzino kolonėlę“ per konflikto su Vakarais metus, atsirado ir tai ir kita.
Rusija atsisako pirkti vakaruose (kur, minutėlę, ji oficialiai yra paskelbta strateginiu priešu) transporto priemones, įrangą, medicinos prietaisus ir tekstilės gaminius – skundžiasi Europos komisija. Ką tai reiškia? Tai, jog visą tai Rusija gamina pati.
O pasipiktinimas jos „skaitmenine ekonomika“ išverčiamas sekančiai: kokia prasmė bauginti Rusiją SWIFT atjungimu, jei dabar ji turi savo mokėjimų kortelę „Mir“ ir Rusijos Banko finansinių pranešimu perdavimo sistema (FPPS) – visiškas SWIFT analogas? Neteksime Rusijos rinkos ir šioje sferoje, turėsime tiesioginių nuostolių, o Kremlius vis vien nepakeis savo politikos.
Iš esmės, europiečiai skundžiasi jog patiria nuostolius dėl politikos, kuri nei vienai sekundei neprivertė Rusija „pakeisti savo elgesį“.
Politiniai uždaviniai neišspręsti, ir, kartu su tuo, patirtos neatlyginamos finansinės išlaidos.
Tik prie ko čia Rusija? Visiškai ne Rusija 2014 metais tikino europietiškus sąjungininkus jos atžvilgiu organizuoti sankcijų politiką.
Kompensacijų tegul reikalauja iš Lenkijos, Pabaltijo šalių bei kitos rusofobiškos hop-kompanijos, kuri aktyviausiu būdu agitavo Vakarus griebti Rusiją už gerklės sankcijomis ir plėšyti jos ekonomiką į skutus.
Bet kokiu atveju, Briuselio biurokratai suras metodus Lietuvai ir Latvijai. O gauti kompensacijas už importo pakeitimą iš Rusijos pas Europos Sąjungą tikimybė tokia pati, kaip ir pas Pabaltijį – „už sovietinę okupaciją“.
Tai yra siekianti nulį.