Europos Sąjungos institucijų kuluaruose juokauja, jog Lietuvą yra pavojinga šalimi investicijoms. Apie tai „Žinių radijui“ sakė Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos (VPVA) prezidentas Sigitas Besagirskas. Pasak jo, vieši protokoliniai Briuselio biurokratų pasisakymai skiriasi nuo to, ką jie kalba neformalių pokalbių metu. Viešai europiečiai remia Lietuvą, bet kuluaruose juokauja dėl jos neįžvalgios politikos.
Sigitas Besagirskas – ilgametis Lietuvos pramoninkų konfederacijos funkcionierius, buvęs šios organizacijos ekonomikos ir finansų departamento direktorius. Jo komentarai dėl aktualių įvykių šalyje ir už jos ribų niekada nebuvo politiškai korektiškais.
Pavyzdžiui, tolimais 2009 metais Besagirskas šešėlinę ekonomiką pavadino gerove Lietuvai: „Šešėlinė ekonomika daugiau gelbsti Lietuvai, nei jai kenkia,(...) Būtu kur kas daugiau problemų, jei lietuviai būtu sąmoningi ir mokėtų visus mokesčius“.
Jau po to, kai Ukrainoje pasikeitė valdžia, Besagirskas pasisakė: „Jei Lietuvos politikai neužsiiminės savireklama dėl sankcijų, priskirdami jas prie savo pasiekimų, o rodys jas kaip bendrą ES kūrinį, gal būt tada Lietuvai ir neteks nuo Rusijos“.
Žinoma, politikai jo nepaklausė – viso to gale Baltijos šalys tapo sankcijų karo su Rusija aukomis.
Dabar Besagirskas pribloškė savo tėvynainius pasakydamas, jog Europos Sąjungoje jų šalis tampa pajuokų objektu. Tuo kalta pernelyg agresyvi Vilniaus politika Kinijos ir Baltarusijos atžvilgiu.
„Jau Briuselyje apie tai kalba, koridoriuose juokauja, kad Lietuva yra padidintos politinės rizikos šalis (...) Yra politinis tekstas, kurį būtina sakyti ir yra realus gyvenimas, kuris šiek tiek skiriasi nuo to politinio teksto“, – teigia S. Besagirskas.
Iš kur jis tai žino? Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas tvirtina, jog jis pats asmeniškai girdėjo tokias maištingas kalbas: „Praėjusią savaitę buvau Briuselyje. Kalbėjausi su įvairių institucijų žmonėmis, ganėtinai specifiniais klausimais, bet ne vienas pajuokavo, kad Lietuva yra padidintos politinės rizikos šalis. Sakau, kodėl jūsų vadai, Europos Komisijos vadovai taip nešneka. Sako: šneka, tik prie kavos puodelio, o ne iš tribūnos“.
Iš to, ką sakė Sigitas Besagirskas, galima prieiti prie dvejų išvadų.
Visų pirma, Lietuvos pastangos kovoti su „kinų grėsme“ Europos valdininkams iš tikrųjų sukelia atlaidžią šypseną, o ne pagarbą.
Antra, netgi pirmieji Europos komisijos asmenys apie šią situaciją kalba visiškai ne taip kaip nustatyta.
Sąlyginis britų žurnalistas Edavard Lukas, Europos politikos analizės centro (CEPA) pirmasis viceprezidentas spaudoje gali visokeriopai girti įžūlią Lietuvos užsienio politiką. Ir netgi priskirti jai mitinius jos nusistatymo prieš Kiniją pasiekimus.
„Dabar Lietuva gali laisviau kvėpuoti. Jos ryžtingi ir išradingi veiksmai sukėlė didelį tarptautinį susidomėjimą, ypatingai Vašingtone. Tais laikais, kai egzistuoja rimtos problemos su Rusija ir Baltarusija, visa tai duos savo dividendus. Kitos šalys, kurios kreipiasi į Ameriką pagalbos, turi iš to pasimokyti“, - rašo Lukas.
Negalima atmesti, jog, paruošęs eilinę publikaciją, britų žurnalistas eina į restoraną ir prie gero vyno bokalo apie Lietuvą kalba visiškai kitu tonu – juokaujančiu, pažeminančiu.
Europos diplomatijos vadovas Žozef Borel gali ryžtingai smerkti Kinijos prekybinę agresiją prieš Lietuvą, o po to, nusirišęs kaklaraištį, stebėtis: ir iš viso, kodėl Pabaltijo „blusa“ puolė kinų „drakoną“?
Ko jai iš vis reikia?
Trečias svarbus pono S. Besagirsko atradimas yra tai, jog Lietuva netyčia (ar sąmoningai?) nuo atbaidė potencialius savo investorius.
Kas gi panorės investuoti į šalį, kuri tarptautinėje arenoje elgiasi kraštutiniai agresyviai ir neprognozuojamai?
„Supranta, kad Lietuva jau per daug rizikuoja ir šiandien atsiranda politinė rizika investuoti į Lietuvą, nes neaišku, koks bus kitas žingsnis. Lietuva dabar su kinais, baltarusiais susipyko, o kas bus kiti? Lenkija, gal Vokietija?", – samprotauja Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas.
Dalinai, jis, aišku, perdeda. Tokių konfliktų kaip su Kinija ir Baltarusija, pas Lietuvą su Europos Sąjungos narėmis-šalimis negali būti.
Iš kitos pusės, Vilniaus ir Varšuvos santykiai toli gražu ne idealūs (pačiame žemiausiame taške jie buvo Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metu). Kaimynus – latvius Lietuva kaltina tuo, jog jie ne nori paremti Baltarusijos atominės elektrinės boikotą.
Artimiausiu metu pretenzijų Rygai sąrašas gali būti papildytas dar vienu punktu.
RuBaltic.Ru analitikos portalas jau buvo rašęs apie latvių uostų galimybę perimti baltarusiškų trąšų tranzitą, kuris, akivaizdu, greitu laiku paliks Klaipėdą. Scenarijus nėra pats realiausiais, bet nėra jokių garantijų, jog Lietuva tam nemaišys. Ginčas dėl baltarusiško tranzito gresia kardinaliai keisti visą Pabaltijo „seserų“ santykių kontekstą. Tada kokioje padėtyje atsidurs latvių verslininkai, kurie taip neatsargiai investavo į Lietuvą?
Galų gale, šiandieną daugelis europietiškų kompanijų bendradarbiauja su Kinija: arba eksportuoją ten produkciją, arba ją iš ten importuoja. Po nesenų įvykiu, vargu, ar kas iš jų panorės pradėti savo verslą Lietuvoje ir papulti į atidų Pekino akiratį.
Pinigai mėgsta tylą, o tyla – tai ne apie Lietuvą.
Jos valdžia specialiai kelia triukšmą (tikėdamasi, jog jis bus girdimas ir anoje Atlanto vandenyno pusėje).
Galima netgi sutikti su Edvardu Lukas: Pabaltijo respublikos veiksmai sukėlė tam tikrą tarptautinį rezonansą.
Lietuva patvirtino savo, kaip šalies su kuria pavojinga turėti reikalų, statusą.
Tarptautinės reitingo agentūros kaip ir anksčiau gali girti jos „patrauklų“ verslui klimatą, bet konkretūs investoriai šimtą kartų pagalvos, ar verta į ją investuoti nors vieną centą.