Lietuva padavė naują ieškinį prieš prancūzų energetikos įmonę „Veolia“. Vilniaus teisminiai ginčai su Prancūzijos energetikais tęsiasi jau daugelį metų iš eilės ir įrodo tai, kad Rusijos „Gazpromo“ konfliktas su Lietuva buvo tipinis o ne išskirtinis reiškinys. Visi didieji energetikos projektai Lietuvoje lydimi riejimųsi, korupcijos skandalų ir teisminių ginčų.
1990 metų pabaigoje – 2000 metų pradžioje Lietuva sumanė eilinį propagandinį verslo projektą „energetinei nepriklausomybei nuo Rusijos“ gauti. Respublikos vyriausybė sumanė įvykdyti šilumos tinklų neregėto masto modernizaciją ir nusprendė surasti šitiems tikslams plačiai žinomą vakarų įmonę, kuri pertvarkytų lietuvių šilumos teikimo sistemą nuo tarybinio tipo į europietišką.
Garbinga misija buvo patikėta Prancūzijos energetikos milžinui – „Veolia“ grupei, vienai iš stambiausių Europos įmonių, kuri specializuojasi komunalinių paslaugų ir energetikos srityse. Propagandos kampanija dėl „Veolia“ atvykimo į šalies rinką tapo būsimos SGD terminalo „Independence“ nuomos epopėjos repeticija. Nauja „sėkmės istorija“: atlydėjo į Lietuvą stambų investorių, pasiekė užsienio ekonomikos ryšių diversifikacijos toje ekonomikos srityje, kur nuo „tarybų okupacijos“ laikų vyravo Rusija.
Lietuvos energetikos „sėkmės istorija“ pasibaigė kaip įprasta.
Po kelių metų vadovavimo Lietuvos modernizuotais šilumos tinklais „Veolia“ su skandalu pasitraukė iš šalies ir kreipėsi į teismą.
Prancūzai Tarptautiniame investicijų arbitražo teisme Vašingtone pareiškė neva jų investicijos į Lietuvos energetiką nukentėjo dėl korumpuotų Baltijos šalies politikų ir valdžios įstaigų. Įmonė apkaltino Vilnių „nesąžiningu elgesiu ir užsienio investicijų pasisavinimu“.
Bendra nuostolio suma, kurią „Veolia“ patyrė Lietuvoje, pasak įmonės sudarė 118 milijonų eurų.
Lietuvos vyriausybė kreipėsi į teismą su priešieškiniu, įvertindama Lietuvos nuostolį dėl prancūzų veiksmų 200 milijonams eurų. Vilnius apkaltino Prancūzijos koncerną dirbtiniu kainų elektrai paaukštinimu (kai „sėkmės istorija“ su stambaus europiečių investoriaus atvykimu į šalį buvo pradedama įgyvendinti, lietuvius, žinoma, įtikindavo, kad šilumos tinklų modernizacija padės sumažinti sąskaitas už komunalines paslaugas).
Kalbama apie 2016-2017 metų įvykius.
Dabar Lietuva padavė dar vieną ieškinį prieš „Veolia“, kuriame prancūzų investoriai apkaltinami nacionalinės garbės ir orumo pažeidimu.
Respublikos Energetikos ministerija priekaištauja buvusiems partneriams dėl piktnaudžiavimo Lietuvos energetikos rinkoje, kurie atsiėjo ne vien tik 240 milijonus eurų, bet ir smūgį reputacijai.
„Toks įvykis Lietuvoje yra beprecedentis, ir tai yra vienas pirmų atvejų, kai vyriausybė civiline tvarka siekia gauti iš užsienio investoriaus bei su juo susietų asmenų kompensacijos už padarytą visos šalies ekonomikai nuostolį. Korupciniai veiksmai, prekyba įtaka, nesąžiningos, ribojančios konkurenciją sutartys padaro didelę žalą valstybės ekonomikai ir reputacijai, todėl siekiama to, kad nuostolis padarytas tokiais veiksmais būtų atlygintas“, - teigiama Energetikos ministerijos pareiškime.
Oficialaus Vilniaus pretenzijos prancūzų įmonei labai primena Lietuvos ginčus su „Gazpromu“, kurie vyko tuo pačiu laiku, kaip ir ginčai su „Veolia“, ir pasibaigė šiais metais visuotiniu ir galutiniu pralaimėjimu Stokholmo arbitraže.
Tie patys pernelyg paaukštinti tarifai, konkurencijos apribojimas, piktnaudžiavimas monopolija. Nebent politiniu spaudimu neapkaltino. Užtat dabar pareiškė žalą reputacijai.
Aplink ginčus su „Gazpromu“ buvo kur kas daugiau triukšmo nei dėl skandalų su „Veolia“, todėl galėjo susidaryti įspūdis, kad Lietuvos ir Rusijos dujų monopolisto konfliktas yra išskirtinė situacija.
Iš tikrųjų Lietuvai toks elgesys yra visiškai būdingas.
Visi Lietuvos didieji energetikos projektai nuolatos pasibaigia tarptautiniais ir vidaus skandalais, korupcijos atskleidimu ir teismais.
Aukščiau paminėtas SGD-terminalas sukėlė teisminių ginčų tarp „Independence“ vadovybės ir jo stambiausio bet priverstinio produkcijos vartotojo – cheminių trąšų gamyklos „Achema“. Įmonė kreipėsi į Europos Sąjungos teisingumo teismą su skundu prieš „Independence“, kuriame teigė, kad gamykla nuniokojama priverstiniu suskystintų gamtinių dujų įsigijimu, kurios yra gerokai brangesnės už rusiškas dujas.
Tuo pačiu metu „Independence“ sukėlė nesantaiką Baltijos valstybių tarpusavio santykiuose. Latvija ir Estija atsisakė pirkti lietuvių plūduriuojančio SGD terminalo produkciją ir kartu su Suomija sukūrė bendrą energetikos rinką, į kurią nepakvietė Lietuvos.
Paskui paaiškėjo, kad šioje istorijoje Lietuva apgavo Latviją. Anot neformalaus Vilniaus ir Rygos susitarimo europiečių finansuojamas SGD-terminalas Baltijos regionui turėjo tekti latviams, o Lietuvai buvo suteikiamos elektros jungtys su Lenkija ir Švedija, kurioms irgi buvo skiriamos ES dotacijos. Deja, lietuviai nusprendė aplenkti „brolišką tautą“ ir pasigrobti ir elektros jungtis, ir SGD-terminalą. Ryga atsilygino Vilniui ta pačia moneta.
Visi projektai susieti su branduoline energetika Lietuvoje tapdavo sąmokslų ir tarptautinių skandalų priežastimi.
Ignalinos AE Lietuvoje buvo nuspręsta sustabdyti „energetinės nepriklausomybės“ nuo Rusijos vardan, kuomet tikrąja priežastimi buvo Prancūzijos branduolinės energetikos lobistų vyravimas Europos Sąjungoje, bet Vilnius nepasišlykštėjo išlikti ištikimas antirusiškai politikai ir sukėlė eilinį skandalą.
Visagino atominės elektrinės projektas, kurią buvo nuspręsta statyti Ignalinos jėgainės vietoje, pavirto nesibaigiančių priekaištavimų ir riejimųsi eile. Dalis politinių partijų rėmė elektrinės statybą, kitos – priešinosi jai. Europos Sąjunga pinigų atominei elektrinei neskyrė. Latvija ir Estija, susidėjus su kuriomis buvo ketinama statyti Visagino AE, iš projekto išstojo, nes taip ir nesusitarė su Lietuva kas ir kiek moka. Japonų įmonė-rangovas Hitachi, kurios dalyvavimas projekte tapo eiline „sėkmės istorija“, apsvarstė visą reikalą, nusispjovė ir išėjo.
Galų gale Visagino AE statyba nežengė toliau už darbo brėžinių rengimo. Užsitęsęs tų skandalų atgarsis yra dabartinė oficialaus Vilniaus „šventa kova“ su Astravo AE Baltarusijoje.
Didieji energetikos projektai, kuriuos pradeda Lietuvos valdžia, kaip išaiškėja, yra sumanomos ne respublikos strateginiam vystymuisi, bet tam, kad patraukti į šalį užsienio investicijas ir finansavimą, kurie vėliau yra sėkmingai „paskirstomi“ tarp pareigūnų, kas ir sukelia konfliktų, skandalų ir apkaltinimų korupcija.
Besilieka tik spėlioti, kas bus dabar, kai Briuselis sumanė plėtoti savo „žaliąją sutartį“ ir nukreipti ES šalis atsinaujinančiųjų energijos šaltinių link. Lietuva iškart paskelbė, kad šalis „žaliajai energijai“ lėšų neturi, bet iš Europos Sąjungos jie šituos pinigus mielai paims! Ir tik išdrįskit jų mums neskirti!
Taigi pagrindinis tragikomedijos veiksmas dar lieka priešakyje.