Europos Sąjungoje rengia slaptą „dujų karo“ su Rusija planą. Apie tai pranešė britaniškos Times apžvalgininkas Bruno Uoterfild. Jo žodžiais tariant, iniciatyvos autoriai siūlo sudaryti strategines „žydrojo kuro“ atsargas, idant apsaugoti Europą nuo tarptautinių energetikos rinkų svyravimų. Paradoksas tame, jog tokius strateginius rezervus Europa turėjo – rusiškų dujų vartotojai visada galėjo pasikliauti, kad papildomos apimtys bus tiekiamos. Dabar ne taip, „Gazpromas“ užpildo savo saugyklas ir didina teikimą į Kiniją vamzdynu „Sila Sibiri“. Rusiškų dujų Europai nelieka.
„Europos energetikos ministrai aptarė ambicingus strateginių dujų atsargų užpirkimo bendru bloku planus siekiant priešintis Rusijos pastangoms sumažinti tiekimą ir padidinti kainas, - rašo Bruno Uoterfild. – Dabartinis Europos Sąjungos posėdis turėjo būti pašvęstas klimato kaitai, bet buvo sudrumstas dujų stygiumi ir, dėl to kilusiais kainų šuoliais, kurie šią žiemą grasina energetine krize. Pagrindinis krizės faktorius yra gamtinių dujų apimčių eksporto iš Rusijos į Šiaurės Europą sumažėjimas po to, kai dėl ilgos praeitų metų žiemos buvo sumažinti saugyklų pajėgumai“.
Times apžvalgininkas arba nežino informacijos, arba tikslingai dezinformuoja savo skaitytojus.
Jokio vamzdyno dujų tiekimo iš Rusijos į Europą sumažinimo nevyksta.
Priešingai, „Gazpromas“ tiksliai vykdo savo kontraktinius įsipareigojimus ir didina eksporto apimtis.
Per šių metų aštuonis su puse mėnesio rusiška monopolija išsiuntė į tolimo užsienio šalis 138,6 milijardo kubinių metrų dujų – truputi mažiau, negu rekordiniais 2018 metais (141,3 milijardo kubinių metrų). Tiekimas į Turkija išaugo 157,7 procento, į Vokietija – 35,8 procento, į Rumuniją – 347,6 procento, į Bulgarija – 52,3 procento.
Tarp kitko, Europai vis vien nepakanka: dujų atsargos jų PDS randasi minimaliame lygyje per daugelį metų.
Tam, kad ištaisyti situaciją, Ispanija siūlo sudaryti „bendrą kuro katilą“ – įsigyti strategines dujų atsargas, kurios apsaugos Europą nuo nestabilumų pasauliniuose energetikos rinkose. Tada Rusija daugiau nebegalės imtis savo vakarų partnerių šantažo.
Paradoksas tame, jog iki nesenų laikų pas Europą buvo strateginiai rezervai, nors ir ne fiziniame pavidale.
Rusiškų dujų vartotojai visada turėjo galimybę užsisakyti papildomas apimtis. Pats „Gazpromas“ reiškė savo pasirengimą tiekti europiečiams kurą virš savo kontraktiniuose įsipareigojimuose numatytų apimčių.
„Daugelį metų kompanija pabrėždavo, jog turima apsčiai gamybinių gavybos pajėgumų, kuriuos galima išnaudoti kaip Rusijos ir Europos Sąjungos dujinio bendradarbiavimo plėtros bonusus. Bet tie viršijantys pajėgumai susidarė prieš daugelį metų dėl perinvestavimo, kuris vyko pernelyg optimistinio būsimos paklausos vertinimo fone ir, laikui bėgant, palaipsniui, tikėtinai, jie buvo prarasti“,- spėlioja energetikos ekspertas iš Rusijos Aleksandr Sobko.
Uoterfild aprašyta „dujų karo“ su Rusija koncepcija pagrista nusenusiais stereotipais.
Vakaruose Rusiją vis dar suvokia kaip bedugnį šulinį, iš kurio galima semti neribotas angliavandenių apimtis (nepamiršdami periodiškai į tą šulinį spjaudyti).
Kas pagelbėjo Europai susidoroti su be precedentiniais šių metų sausio-vasario šalčiais, kai jos požeminės saugyklos pasirodė pus tuščios? „Gazpromas“.
Kas turi kompensuoti dujų deficitą Europoje prieš naujo šildymo sezono pradžią? „Gazpromas“.
Bet reikalas ne tame, jog Rusijos monopolija dėl kokių tai priežasčių sulaiko eksportą.
Galimai, ji paprasčiausiai neturi dujų pertekliaus staigiai išaugusiai jų paklausai Europoje patenkinti.
„Gazpromo„ gamybinis aktyvumas yra susietas su jo produkcijos realizavimo Rusijoje ir užsienyje planiniais rodikliais. Kalbant paprastai, kompanija turi apskaičiuoti kiek dujų ji galės parduoti. Kokia prasmė siekti rekordinių dujų gavybos apimčių, jei nėra tų apimčių realizavimo rinkos?
Galima tik spėlioti, į kokias apimtis šiais metais orientavosi „Gazpromas“.
Bet vargu ar jis numatė, jog Europoje kils toks aštrus dujų deficitas.
Preliminariais duomenimis, per šių metų aštuonis su puse mėnesio kompanija padidino gavybą 17,8 procento (arba 53,9 milijardo kubinių metrų). Maždaug ant tiek, išreiškiant procentais, padidėjo eksportas į tolimo užsienio šalis (17,4 procento). Auga dujų tiekimas į Kiniją vamzdynu „Sila Sibiri“ – jis reguliariai viršija „Gazpromo“ paros kontraktinius įsipareigojimus.
Pagaliau, vartojimas taip pat auga ir Rusijos vidaus rinkoje. Daugelyje regionų šildymas buvo pradėtas savaitę anksčiau, negu praeitais metais. Rusijai pačiai reikia ruoštis žiemai, kuri pagal sinoptikų prognozes žada būti labai rūsti. „Gazpromas“ neslėpė, jog šiais metais numato tėvynines PDS užpildyti rekordinėmis kuro apimtimis.
Pagal ekspertų prognozes, šis procesas užsitęs iki spalio pabaigos, ir tik tada Rusija galės padidinti dujų tiekimą Europai.
„Gazpromo“ dėmesys nukreiptas į vidaus rinką, kartu su tuo jis siekia išvengti tiekimo destabilizavimo, nežiūrint į rekordinio pelno perspektyvą užsienyje. Pas „Gazpromą“ ne tiek daug papildomų laisvų pajėgumų, kad taip, staiga, padidinti gavybą“, - pažymėjo kompanijos Wood & Co. Analitikas Ildar Davletšin.
Tuo metu suerzinta Europa susigalvojo sąmokslo teoriją, remiantis kuria, Maskva išnaudoja energetinį šantažą dėl greito „Šiaurinio srauto – 2“ paleidimo. Žinoma, šis tvirtinimas turi savo logiką. Bet lieka atviras klausimas, kokias dujų apimtis Rusija pasiruošusi pasiūlyti savo vakarų partneriams.
Tame, jog rusiškas „virtualinis rezervas“ pasirodė apribotas, Europa gali kaltinti tik save.
Tai tiesioginis kovos už „energetinę nepriklausomybę“ rezultatas. Kovos, kurią ji aktyviai organizuoja paskutiniais 10-15 metų. ES forsavo atnaujinamų energijos šaltinių (AEŠ), kaip tradicinės generacijos alternatyvą, vystymą ir pasistatė SGD terminalus. Rezultate vėjo malūnai ir saulės baterijos neišlaikė stiprių šalčių, suskystintų gamtinių dujų tiekėjai pačiu atsakingiausiu momentu puolė į Azijos – Ramiojo vandenyno (ARV) regioną – ten, kur energetikos resursų kainos dar didesnės.
Juridinis karas su „Gazpromu“ vyksta nuo 2009 metais Trečiojo energetikos paketo implementavimo į europietiškus įstatymus. Apribojimo prieš rusišką kurą meno apogėjumi tapo atnaujintos ES dujų direktyvos priėmimas, kuri turi apriboti „Šiaurinio srauto – 2“ pralaidumą.
Šie ir kiti veiksmai paskatino Rusiją suprasti, jog dujų eksporto padidinimo planai vakarų kryptimi nėra realūs.
Palaikyti perteklines gavybos pajėgumus ne racionalu. Bet dabar kovotojai už „energetinę priklausomybę“ nuo Rusijos piktinasi, jog „Gazpromas“ ne didina savo dalį europietiškoje dujų rinkoje. Didina – blogai, ne didina – taip pat blogai.
Bejėgiškumo priepuolyje ES kuria fizinio dujų rezervo sudarymo planus. Šiam šildymo sezonui jie niekaip neįtakoja – kalbama apie strateginį sprendimą. Bus logišku klausimas: iš kokių šaltinių Europa ruošiasi užpildyti rezervines PDS? Ar tik neprisieis dėl to importuoti tas pačias rusiškas dujas?
Tam, kad nuveikti energetinė priklausomybę nuo „Gazpromo“, teks padidinti „Gazpromo“ produkcijos importą. Kaip sakoma, ir tyčia neprigalvosi.
Pačio paprasčiausio sprendimo Europa ar tai nemato, ar tai nenori matyti: paprasčiausiai nereikia politizuoti energetikos sferą, nekišti pagalius į pačio patikimiausio dujų tiekėjo ratus, neriboti jo konkurencinio pranašumo. Tai yra pats tas atvejis, kai nematomas rinkos ranka pati viską sureguliuos.