Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad naujoji Europos Sąjungos 7 metų finansinė programa „turėtų būti labiau ambicinga“, o susibūrimo politikos išmokos – žymiai didesnėmis. Jo kalboje aiškiai skamba susierzinimo natos. Baltijos šalies valdžia jau ne ragina, bet reikalauja neatimti iš jų prieigos prie bendrų europietiškų lėšų. Matyt, Briuselis privalo vadovautis įžymiu Antuano de Sent Egziuperi posakiu: „Tampi amžinai atsakingas už tą ką prisijaukinai“. Arba prisipratinai duodant ėsti.
Gitanas Nausėda per vaizdo konferenciją laikė derybas su Europos Komisijos vicepirmininku Valdžiu Dombrovskiu, kuris atsako už finansinio stabilumo ir socialinio dialogo klausimus. Lietuvos lyderio oficiali svetainė skelbia, kad derybų šalys aptarė eilę ekonominio pobūdžio klausimų.
Reikėtų manyti, kad Nausėda sieja didžiules viltis su latviu Dombrovskiu – pačiu „sunkiasvoriu“ pagal reikšmę Baltijos regiono atstovu dabartinėje ES vadovybėje. Ar ne jam taikoma ypatingas vaidmuo pinigų Lietuvai, Latvijai ir Estijai kaulyjime?
Beje, EK vicepirmininkas gali tikėtis sėkmės. Gal tada europietiško finansavimo Baltijos šalims apribojimas nebus toks radikalus, kaip tai buvo manoma iš pradžių. Dombrovskiui tai leistų sustiprinti savo politinę įtaką tėvynėje.
Nenuostabu, kad Nausėda mato jame savo sąjungininką ir atvirai skelbia: Lietuvai reikia daugiau pinigų. Latvijai – irgi.
Koronaviruso epidemijos ekonominių pasekmių nugalėjimui Baltijos šalies prezidentas inicijuoja apmokestinamų pajamų didį, laikiną pajamų mokesčio fizinių asmenų algoms įprasto tarifo laikiną sumažinimą nuo 20% iki 15% (nuo dalies iki trijų vidutinių algų), mažai pajamų gaunančių šeimų pašalpų programą ir vienkartines išmokas vaikams. Analogišką paramos paketą, kaip pabrėžia Nausėda, neseniai priėmė Vokietija.
Ką gi, galima tik pagirti Lietuvos lyderį už norą aprūpinti savo tautiečius vokiškais socialiniais standartais.
Bet yra vienas niuansas: pagal ekonominio vystymosi lygį Baltijos regionas yra, švelniai tariant, atitrūkęs nuo Vokietijos.
Kur rasti pinigų tam, kad „sulopyti“ skyles biudžete, kurios būtinai atsiras po Nausėdos antikrizinio paketo implementacijos? Yra tik viena išeitis – „užsienis mums padės“.
„Prezidentas pabrėžė, kad Lietuvos pozicija dėl ES biudžeto didžio išlieka tokia, kaip buvo – šios beprecedentiškos situacijos priešaky ilgalaikė finansinė programa privalo būti daug ambicingesnė, būtina siekti žymesnio finansavimo susibūrimo politikos realizacijai ir visuotinio tiesioginių išmokų fermeriams išlyginimo“, – skelbiama prezidento administracijos pranešime.
Įdomu, kuriam galui Europos Sąjungos nauja finansinė perspektyva yra kažką tai skolinga Nausėdai?
Susibūrimo politika buvo sugalvota kaip „Senosios Europos“ geros valios gestas, kuriuo buvo nuspręsta „patempti“ savo rytų kaimynus. Jokių įsipareigojimų stabiliai išlaikyti aukšto lygio finansines sroves neprisiėmė, atvirkščiai iš pat pradžių buvo numatyta, kad per tam tikrą laiką Baltijos šalys išmoks uždirbti pinigus savarankiškai ir nestokos dotacijų. Todėl Europos Sąjungos logika yra griežta.
Fermerių paminėjimas nusipelno atskiro aptarimo. Nausėda reguliariai kelia šią temą: žemės ūkio išmokos Lietuvoje žymiai žemesnės, nei Vakarų ir Pietų Europos šalyse. Valdančiąją koaliciją sudarančios partijos „Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga“ lyderis Valdemaras Tomaševskis irgi pritaria, kad disproporciją reikia pašalinti kuo galima greičiau.
„Aš dirbau 10 metų Žemės ūkio reikalų komisijoje ir ne kartą įtraukdavau pataisas, kad priemokos fermeriams būtų išlygintos. Bent kad nebūtų tokio skirtumo, nes dabar skirtumas yra labai didelis. Taigi čia yra kaip tik mano ir mūsų grupės, dirbusios Europos Parlamente, pasiūlymas. Dabar esame nepatenkinti šia politika dėl žymių disproporcijų: Graikijoje gauna virš 500 eurų, mes dabar gauname 170 eurų, bet buvo 130 eurų. Pakėlėm dydį šių raginimų dėka“, - taip Tomaševskis komentavo nesenus Nausėdos pareiškimus.
Papildomi 40 eurų – gana kuklus kovos už Lietuvos ūkininkų teises rezultatas. Bet tikėtis daugiau nėra prasmės, ypač postkoronaviruso sąlygomis.
Nes tiesioginių ūkinių išmokų išlyginimas – tai ne vien tik papildoma našta Europos iždui, bet ir smūgis kitų šalių ūkininkams.
Patys Lietuvos politikai ne kartą pabrėždavo, kad dėl nesąžiningo finansinių srovių paskirstymo jų žemės ūkio produkcijos gamintojai neatlaiko konkurencijos. Pasirodo, Europos Sąjungos lyderiai, būdami sveiko proto, privalo nei iš šio, nei iš to pakirsti Graikijos, Prancūzijos, Olandijos fermerių pozicijas? Tuo labiau, kad dabar yra sunki finansinė krizė.
Jeigu disproporcijos ir pasikeis, tai tik į skirtumo didinimo puse.
Pokalbyje su Dombrovskiu Lietuvos prezidentas taip pat paminėjo, kad jo šalis „laukia iš ES, kad pastaroji atliktų savo įsipareigojimus dėl būtino finansavimo Ignalinos AE darbo stabdymui ir Kaliningrado srities tranzito schemos realizacijai“. Matyt, ne viskas yra taip lengva, jei tenka priminti.
Dėl Ignalinos AE problemų anksčiau jau buvo minima. Tas pats Nausėda ES biudžeto 2021-2027 metams Suomijos projekto aptarymo metu pareiškė, kad atominės elektrinės uždarymo darbų biudžetą reikia padidinti. Anksčiau tokį pat teiginį skelbė Lietuvos ambasadorė Europos Sąjungoje Jovita Neliupšienė: Suomijos pasiūlymus reikia koreguoti, nes kitaip IAE likvidavimo darbai „buksuos“.
Tai yra išskirtinis atvejis, kai Vilnius turi moralinę teisę reikalauti pinigų, nes Ignalinos atominę elektrinę teko likviduoti būtent dėl Europos Sąjungos spaudimo.
Pastaroji savo eile pritarė tam, kad finansuoti atominio giganto likvidavimą. Bet dotacijų vis tiek neužtenka. Beje, 2056 metais Lietuvai teks pradėti ilgalaikių branduolinių atliekų saugyklos statybą, kuri kainuos 2,5 milijardų dolerių. Europietiško finansavimo Lietuvos vyriausybėje gauti nesitiki: Energetikos ministerija siūlo savo jėgomis taupyti pinigų specialiame rezerviniame fonde, į kurį būtų skiriami 25% dividendų gaunamų iš valstybinių įmonių.
O ką gi Europos Sąjunga? Jinai, kaip pasirodė, „užspaudžia“ pinigus net esamoms išlaidoms Ignalinos AE likviduoti. Su naujo Europos biudžeto priėmimu Lietuva turėtų dar labiau gailėtis dėl savo atominės energetikos likvidavimo.
Ironiškai, bet lėšų Ignalinos AE likvidavimui stygius įaštrėjo tuo metu, kai baltarusiai yra pasiryžę paleisti nuosavą AE.
Kol Lukašenka siūlo Vengrijai pasidalinti šiuolaikiškiausia patirtimi šioje sferoje, Nausėda stovi su ištiesta ranka prieš „Briuselio obkomą“. Taip „europietiška svajonė“ Lietuvai virto nacionaliniu pažeminimu.