Lietuva pirmą kartą užpirko suskystintų gamtinių dujų didelio tonažo partiją iš "Jamal SGD" gamyklos. Rusijos dujų pirkimas Klaipėdos SGD terminalui iš vienkartinių akcijų virsta pastoviu procesu. Lietuvos SGD-terminalas, valstybės vyriausybės įrengtas atsižvelgiant į JAV interesus, dabar veikia Rusijos gėriui. JAV ir Rusijos verslą apmokėti tenka įprastiems Lietuvos gyventojams, kurių interesai iš pat pradžios šalies politikus nedomino.
Po kelių bandomųjų smulkių rusiškų SGD partijų pirkimo niekas nebeapsimetinėja. Lietuva nebebando padaryti įspūdį jog bendradarbiavimas su Rusijos energijos gamintojais – tik vienkartinės akcijos, už kurių nesislepia jokia strategija, ir kad rusiškų SGD pirkimai yra niekai paliginus su stambiomis dujų partijomis atgabentomis iš Kataro bei Norvegijos.
Dabar su rusiškų SGD tiekimais viskas yra rimta, tad nei vienas Lietuvos valdininkas nepasakys, kad tai “nieko nereiškia”. Klaipėdos pasiekė pirma gamtinių dujų didelio tonažo partija iš "Jamal SGD" gamyklos.
Rusiškų dujų pirkėjas – mineralinių trąšų gamykla Achema, o pagal kitus duomenis – net valstybinė energijos tiekimo kompanija Ignitis (anksčiau “Lietuvos energijos tiekimas”).
Šiuo atveju kas yra tikslus pirkėjas visiškai nerūpi, nes rusiškų dujų pirkimais pasižymėjo ir Lietuvos privačios įmonės, ir valstybinis energijos tiekėjas.
Pagrindinė šios istorijos detalė – stambią rusiškų dujų partiją Lietuva nupirko ne tiesiai iš “Jamal SGD”, o iš tarpininko – prancūzų įmonės Total. SGD iš Jamalo Nencų autonominės apygardos iš pradžių buvo atgabentos į Prancūzijos Atlanto pakrantę, kur buvo perkeltos į prancūzų dujų tankerį, o pastaruoju atgabentos jau į Lietuvą.
Kam buvo tai padaryta? Tam, kad Lietuvos vyriausybė galėtų pasiteisinti prieš rinkėjus ir save, jog pagal dokumentus gautos dujos neva esančios ne rusiškos. O kitaip gaunama, kad SGD terminalas Klaipėdoje, sukurtas kaip alternatyva Rusijos dujoms, rusiškos dujoms ir buvo galų gale pritaikytas.
Tam, kad išvengti tokios nemalonios situacijos, Lietuvos politikai nepasigailėjo pinigų tarpininkui ir prailgintai logistikai, kuri irgi turėjo įtakos dujų galutinei kainai. Ir šita detalė iš tikrųjų yra reikšminga.
Visus penkis metus, per kuriuos tęsiasi epopėja su SGD terminalu, Lietuvos valdžia dirba atsižvelgiant į kitų šalių interesus ir priverčia įprastus gyventojus mokėti už tai, kas daro nuostolį valstybės ekonomikai.
Visų pirma iš Lietuvos SGD terminalo pasipelnė Jungtinės Amerikos Valstijos. JAV nerūpėjo nei Lietuvos “energetinė nepriklausomybė”, nei šalies “atkakli” kova prieš neapkenčiamo Gazpromo monopoliją. Amerikiečiams, tiesą pasakius, Lietuva visiškai nerūpėjo.
JAV reikėjo pertvarkyti Europos dujų rinką taip, kad joje vietoj ilgalaikių vamzdinių dujų tiekimo kontraktų įsivyrautų vienkartiniai atskirų SGD partijų tiekimo kontraktai. Tam laikui už Atlanto vandenyno jau įvyko skalūnų revoliucija, bet įrengti dujų tiekimo vamzdį iš JAV į Europą vandenyno dugnu buvo nerealu. Tam, kad užtikrinti rinką savo eksportui, amerikiečiai tikėjosi pakeisti “žaidimo taisykles”, kad visiškai nugalėti Rusiją rungtinėje už dujų tiekimus Europai.
Šiuo tikslu Vašingtonas visas paklusnias JAV Europos valstybes pradėjo įkalbinėti statyti SGD terminalus. Vilniuje, tam, kad kuo greičiau primesti šitą idėją ir kitoms Europos valstybėms, 2012 metais buvo įrengtas NATO Energetinio saugumo kompetencijos centras.
Lietuvos Respublikos, kuri visada pasižymi ryžtumu įrodyti savo ištikimybę amerikiečiams, ilgai įkalbinėti neteko. Tuometinė valstybės vadovė Dalia Grybauskaitė, nepaisant visų klausimų ir abejonių dėl to, kiek kainuos lietuviams nuosavas sudujinimo įrenginys bei kokia bus tokiu atveju dujų kaina, liepė išsinuomoti Norvegijoje SGD terminalą Independence ir iškilniai pristatė jį Klaipėdoje.
Iš amerikiečių Lietuva už tokį neabejotiną ištikimybės įrodymą gavo nuoširdų “ačiū” ir nei cento finansinės paramos. Su Independence išlaikymu, kuris atnešė tik nuostolių, teko susidoroti patiems.
Bet jei anksčiau Lietuvos valdžia save ramindavo tuo, kad šalis turi alternatyvą Rusijos dujoms ir ji įrodė savo energetinę nepriklausomybę Putinui, šiuomet viskas galutinai susipainiojo.
Vyraujančių Lietuvoje rusofobų pasibjaurėjimui Rusija priėmė JAV iššūkį ir dabar apžaidžia amerikiečius jų pačių sukurtoje rinkoje. Modernūs Europos SGD terminalai (įskaitant įrengtą Lietuvoje energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos tikslais terminalą) tampa Rusijos instrumentais, kurie prisideda prie šalies ekspansijos į SGD rinką.
Vašingtonui pavyko pakeisti žaidimo taisykles ir pridėti prie ilgalaikių vamzdinių dujų tiekimo kontraktų ir vienkartinius SGD tiekimus. Bet Rusijai pasisekė iš karto prisitaikyti prie naujų sąlygų ir jau šiandien aplenkti JAV pagal SGD eksportą.
Rusijos energijos gamintojai pastatė suskystinimo ir sudujinimo gamyklų, pristatė rinkoje savo palankias sąlygas, ir kaip tik reikalinga Rusijos SGD priėmimui infrastruktūra Europoje jau buvo paruošta.
Juokingiausia yra tai, kad šita infrastuktūra buvo kuriama “prieš Rusiją”. Dabar gi europietiškuose SGD-terminaluose viename po kito talpinamos rusiškos dujos. Jų skaičiuje ir lietuviškas terminalas Independence – energetinis projektas su pačia antirusiška ideologija tarp visų SGD terminalų.
Lietuva, kuri nuo pačios pradžios dirbo tam, kad aprūpinti JAV interesus, nevalia aprūpino Rusijos interesus, suteikusi sąlygas kaimynės dujų tiekimo ekspansijai Europoje: naujomis galimybėmis jau plačiai naudojasi kitos ES šalys, kurios sudujina rusiškas SGD per Klaipedos terminalą Independence.
Deja, pačiai Lietuvai jokio pelno iš jos vyriausybės kvailų energetinių išsišokimų nėra. Rusiškos vamzdinės dujos bet kuriuo atveju kainuoja mažiau nei SGD, o pirkti rusiškas SGD tenka tik todėl, kad bet kurios kitos – dar brangesnės.
Pasirodė, Lietuvos energetikos politika veikia taip, kad pasipelnyti iš jos gali visi, kas tik nori, tačiausavo gyventojų interesų šita politika negina.
Iš Lietuvos “energetinės nepriklausomybės” pasipelnė Norvegija, kuri išnuomojo valstybei sudujinimo įrenginį Independence; JAV, kurios neišleido nei cento, bet įgyvendino savo interesus Europoje; Rusija, kuri gavo infrastruktūrą savo SGD eksportui ir kuriai irgi nereikėjo išleisti lėšų tokios infrastruktūros statybai.
Net Prancūzija, kuri, atrodo, yra nieko dėta, pasipelnė iš Lietuvos kompleksų ir psichikos traumų, kai gavo mokestį už tarpininkavimą, kad rusiškos dujos bent anot dokumentų atrodytų nerusiškomis.
Taigi, laimėjo visi...
Išskyrus lietuvius, kurie jau penkis metus yra priversti tempti “energetinės nepriklausomybės” naštą ir apmokėti iš savo mokesčių svetimą pelną.