Dėl koronaviruso pandemijos Lietuvoje laikinai sustabdyti Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbai. Reguliariai iš darbo atleidžiami Latvijos nacionalinė oro linijų bendrovė airBaltic. Baltijos šalių geležinkeliai ir jūros uostai dar prieš krizę pranešdavo apie rekordinius nuostolius. Baltijos šalių transporto bei energetikos infrastruktūroms, kurios dar prieš koronavirusą buvo kritinėje padėtyje, COVID-19 pandemija gręsią visuotiniu sugniužimu.
Nuo balandžio 6 dienos Ignalinos atominė elektrinė buvo perkelta į „tausojantį“ režimą: artimiausiomis dvejomis savaitėmis bus atliekama įmanomai mažiausia darbų apimtis. Tai nulėmė sunki epidemiologinė padėtis Baltijos šalyje. Publikacijos parengimo metu laboratoriniai patvirtintų koronaviruso atvejų skaičius Lietuvoje peržengė 800. Skaičius, žinoma, ne itin didelis, bet šaliai, kurios gyventojų skaičius vos seka 3 milijonus, ir jo užtenka tam, kad pradėti nerimauti.
Ignalinos vadovybė atsidūrė prie būtinybės maksimaliai sumažinti darbuotojų kontaktų skaičių. Kai kas iš jų pervestas į darbą nuotoliniu būdu, apie tūkstantį žmonių bus prastovoje (darbo užmokestį jiems buvo pažadėta išsaugoti). Atominės elektrinės pavedimas į karantiną – visai sveika priemonė, nes po energoblokų uždarymo jokios naudos šaliai jėgainė neduoda.
Kadangi kitoms įmonėms kova su koronavirusu glaudžiai susieta su pelno praradimu, Ignalinos AE šis klausimas nėra aktualus. Negalima prarasti tai, ko nėra.
Deja, tai nereiškia, kad „koronakrizė“ aplenks Ignalinos jegainę. Praeitų metų rugsėjį Lietuvoje pradėta statyti radioaktyviųjų atliekų saugykla, prieš kelias dienas buvo paskelbtas tenderis dviejų gelžbetoninių modulių statybai. Apytikslė objekto kaina – 73,1 milijonų eurų. Didžiąją šių lėšų dalį pristatys eurofondai. Ir viskas būtų gerai, bet kalbama vos apie žemo radioaktyvumo lygio atliekas. Ką daryti su likusiomis – lieka neaišku.
Sauliaus Skvernelio vadovaujama vyriausybė praeitais metais pasisakė už iniciatyvą pradėti rinkti lėšas ilgaamžių atliekų saugyklos statybai, kuri pagal planą prasidės vos 2056 metais. Galvoti apie tai verta jau šiandien, nes statybos kaina – 2,5 milijardų eurų.
Dokumente, kurį parengė Lietuvos Respublikos Energetikos Ministerija, siūloma kaupti lėšas rezerviniame fonde – kasmet perkelti ten maždaug 25% nuo visų įplaukusių į valstybės biudžetą valstybinių įstaigų dividendų.
O vėliau tiesiogine žodžio prasme įkasti į žemę milžinišką mažos Baltijos šalies atžvilgiu sumą. Kitaip negalima.
„Lietuva atsakingai žiūri į ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų saugojimą, - pabrėžė energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas. – Kad užtikrinti strategiškai svarbų ir ilgalaikį pastovų finansavimą, mes privalome jau dabar numatyti lėšų kaupimo šaltinius tam, kad nereikėtų vartoti pinigų iš valstybinio biudžeto, o visi darbai ateityje turi būti atliekami laiku ir kokybiškai“.
Iš pradžių buvo numatyta, kad pagrindiniu visų Ignalinos jėgainės likvidavimo išlaidų finansavimo šaltiniu bus Europos Sąjunga. Iki šiol taip ir buvo, nors skiriamų lėšų žiauriai neužtenka.
„Šitų pinigų užtenka tik būtiniausioms operacijoms, kad objekte nekiltų negatyvių technogeninių pokyčių, kad galima būtų užkonservuoti jėgainę daugmaž stabilioje būsenoje ir perkelti Ignalinos AE likvidavimo klausimą naujai nepriklausomos Lietuvos mokesčių mokėtojų kartai“, - teigia energetikos sferos ekspertas Aleksejus Anpilogovas.
Dabar gi paaiškėjo, kad su aukšto radioaktyvumo lygio atliekomis Briuselis liepė Lietuvai susitvarkyti savarankiškai. Kaip kitaip paaiškinti aukščiau aprašyto vyriausybės plano atsiradymą?
Po „koronakrizės“, kuri, pagal įvairių ekspertų įvertinimus, bus daug siaubingesnė, nei 2008-2009 metų finansinis „sudrebėjimas“, Ignalina tikrausiai taps Lietuvai dar sunkesniu „branduoliniu lagaminu be rankenos“. Tiesiog pasireikš tai ne iš karto, kaip ir Baltijos šalių uostų artveju.
Rygos laisvojo uosto atstovai, pavyzdžiui, skelbia, jog nepaprastosios padeties režimas Latvijoje neturi žymios įtakos sostinės jūros uostui. Daryti išvadas apie tai galima bus tik po oficialių krovinių apyvartos apimčių duomenų publikacijos, bet jei net dabar uostas veikia įprastu režimu, koronaviruso pasekmes jie ištirs dar ilgai. Kol kas neaišku kokių krovinių perkrovimas nukentės.
Į Baltijos šalių uostų problemas nurodo apgailėtina transporto sektoriaus padėtis.
„Latvijas dzelzceļš“ sustabdo geležinkelių elektrifikaciją, gaujomis atleidžia iš darbo savo darbuotojus ir prašo iš valstybės 40 milijonų eurų dotacijų. „Įplaukos taip sumenkėjo, kad jos net nedengia išlaidų, kurios sumažintos iki pačio minimumo“, - su kartėliu skelbia LDz.
Tokioje pat prastoje padėtyje atsidūrė ir Latvijos nacionalinė oro linijų bendrovė airBaltic. Kovo 24 dieną valstybės Ministrų kabinetas palaikė 150 milijonų eurų investavimą į bendrovės pagrindinį kapitalą.
Latvijos tarptautinio kelių transporto asociacijos „Latvijas auto“ vykdomasis direktorius perspėja, kad nepaprastosios padėties težimas respublikoje pastatė į pavojų visą transporto šaką.
Visuotiniame nuotolinio darbo režime vairuotojai lieka be darbo, o kompanijos neturi finansinių rezervų krizės įveikimui.
Epidemija pridarė bėdos – net po jos pabaigos vargu ar Baltijos šalys sugebės atstatyti buvusias prekių eksporto apimtis.
„Pagalvokite, kiek laiko reikės tam, kad atsirastų naujos rinkos. Ir tai yra tragedija, nes ryšiai suardyti. Mes prarandam eksporto šalis, pavyzdžiui Vokietiją, Italiją. Kam parduosim mūsų produkciją? Gal, Rusija nupirks, tačiau visi ryšiai su ja irgi suardyti. Toks yra politinis sprendimas“, - apgailestauja buvęs Lietuvos prekybos ministras Albertas Sinevičius, kuris priligina šalies padėtį su 1990 metų blokadą.
Koronavirusas lygtinai padalino visas pasaulio šalis į dvi grupes: vienos sukaupė finansines atsargas, kitos – ne.
Kuriai kategorijai priklauso Baltijos šalys atspėti nesunku.
Pastarųjų dienų naujienos dėl Baltijos transporto ir energetikos infrastruktūros būklę labai gerai tai parodo.